Tarp XX a. lietuvių vaikų literatūros ir lektūros kūrėjų yra ir pedagogo Teodoro Šuravino (1889–1966) vardas. Tarpukario Lietuvoje jis buvo ganėtinai žinomas pažintinės literatūros autorius – gamtos, geografjos sričių populiarintojas, nuolatinis „Vairo“ žurnalo vaikų literatūros ir periodikos apžvalgininkas ir kritikas. T. Šuravinas daugiausia bendradarbiavo pasaulietinės dvasios vaikų žurnaluose („Žiburėlyje“, „Saulutėje“, „Vyturyje“), tautininkiškos krypties leidiniuose („Vaire“, „Tautos mokykloje“ ir kitur).

Vaikų literatūroje T. Šuravinas reiškėsi ir sovietiniu laikotarpiu, jau remdamasis sovietinės literatūros idėjinėmis ir estetinėmis nuostatomis, politiniais, propagandiniais auklėjimo reikalavimais. To meto vaikų lektūrai jis parengė ir išleido pažintinių knygelių, parašydavo apie vaikų literatūrą ir skaitybą. Bet pirmiausia atsidėjo vertimams: lietuvių rašytojų į rusų kalbą ir rusų rašytojų – į lietuvių kalbą.

Kaip matyti iš jau pateiktų charakteristikų, T. Šuravino veikla ir jos raida – prieštaringos, nevienareikšmės, su netikėtais vingiais. Jo tėvas Ivanas apie XIX a. devintąjį dešimtmetį buvo Rusijos kareivis, tarnavęs Lietuvoje, motina Elena – lietuviškos kilmės. Gimė T. Šuravinas 1889 m. balandžio 23 d. Rusijoje (Batalove, Kostromos sr.), motinai lankantis pas vyro tėvus, bet nuo vaikystės gyveno Jurbarke. Ten baigė pradžios mokyklą, Raseiniuose 1905 m. – vidurinę ir, gavęs teisę, 1907–1915 m. mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose (Jurbarke, Kupiškyje, Viešintose, Skapiškyje ir kitur) 2. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. atsidūrė Rusijoje. Dirbo pedagogu, švietimo leidinio redakcijoje, bendradarbiavo rusiškoje pedagoginėje spaudoje. Savo Curriculum vitae, rašytoje po 1931 m., T. Šuravinas nurodė 1918 m. buvęs bolševikų suimtas ir kalintas.

Į Lietuvą T. Šuravinas grįžo 1922 m., jau turėdamas žurnalistinio ir literatūrinio darbo patirties. Ją netruko panaudoti nuo 1923 m. Svajoklio slapyvardžiu pradėjęs aktyviai dalyvauti lietuviškoje vaikų periodikoje. Su Antanu Giedraičiu-Giedriumi nuo 1925 m. leido „Saulutės“ vaikų žurnalą, buvo „Žiburėlio“ ir „Saulutės“ administratorius. Su kitais mokytojais ir vaikų literatūros autoriais 1924–1926 m. veikė Jurbarko vaikų knygų leidimo bendrovėje „Pasaka“ (buvo jos sekretorius).

Dirbdamas literatūrinį, leidybos darbą, T. Šuravinas 1923–1940 m. dar mokytojavo Jurbarko mokyklose. Pedagogines administracines pareigas ėjo sovietmečio švietimo įstaigose Kaune – 1945–1946 m. Kauno apskrities liaudies švietimo skyriuje; 1946–1950 m. buvo Kauno universiteto parengiamųjų kursų vedėjas.

Spausdintą žodį T. Šuravinas laikė jėga, kur kas pranokstančia mokytojo, kitų vaiko auklėtojų poveikį. Ne sykį jis rėmėsi autoritetingų autorių mintimis ir savo pedagogo patirtimi teigdamas, kad „knygos įtaka dažnai galingesnė už mokytojo ir net šeimos įtaką“ 5. Tai pakartojo ir po daugelio metų – 1960-aisiais – straipsnyje „Knyga auklėja žmogų“.

Suprantama, kodėl T. Šuravinas taip rūpinosi vaikų skaitybos padėtimi, mokyklų bibliotekų komplektavimo reikalais. Kaip ir kiti pedagogai, pradedant Pranu Mašiotu, jis neabejojo, kad „mokykla be vaikų knygynėlio – įstaiga, kurią neišsimoka laikyti“, nes mokykloje vaikas turįs taip pamėgti knygą, kad gyvenime be jos „negalėtų, nemokėtų išsiversti“. Tad T. Šuravinas daug dėmesio skyrė tam, kad vaikai turėtų ir daugiau, ir kuo įvairesnio skaitymo.

Pačiam T. Šuravinui artimiausia kūrybos sritis buvo pažintinė, mokslo populiarinimo, vadinamoji pritaikomoji literatūra. Neatsitiktina, kad kiekvienoje metinėje literatūros ar periodikos apžvalgoje (nuo 1930 m. „Vairo“ žurnale) T. Šuravinas rašė apie skurdžią to laiko pažintinės literatūros padėtį, priminė jos skaudų stygių. 1936 m. apžvalgoje siūlė steigti premiją mokslo populiarinimo, apskritai pažintinei literatūrai.

Ragindamas rengti ir leisti kuo daugiau tos srities knygų, T. Šuravinas pats ėmėsi šios kūrybos. Rašė daugiausia apie didžiąsias keliones, naujų žemių atradimus, egzotiškas šalis, įžymiuosius keliautojus (Pasakojimai apie didžiąsias keliones, 1931; Kelionės į nežinomus kraštus, 1937; Kristupas Kolumbas, 1938). Prie šios temos knygų priskirtinos ir jau sovietmečiu išleistosios: Vienas tarp laukinių (1945) – apie Mikluchą Maklajų ir Paukščiai – mūsų draugai (1954). Gamta, ypač paukščiai, buvo kita jo kūrybos tema, pradėta dar anksčiau. Jis paliko ir vadinamosios pritaikomosios literatūros dalykų, tarp jų – Vaikų žaidimus, pramogėles ir darbelius (1933), kartu su D. Barauskaite parengė tautosakos rinkinį vaikams Vai žydėk, žydėk, balta obelėle (1954) ir kt.

Dauguma knygomis išleistų T. Šuravino kūrybos dalykų pirmiausia pasirodė periodikoje, iš kurios vaikai su jais ir susipažino. Tokie kūriniai, ir knygomis išleisti, vaikams buvo „naudingi skaitymai“: daugelis parašyti ganėtinai įdomiai, tarpais intriguojamai, jie teikė daug įvairių ir naujų žinių, plėtė pasaulio vaizdinį, apskritai akiratį, mokė pažinti gamtą, ypač paukščius ir jų gyvenimo būdą. Pagaliau tai padėjo ir mokymuisi.

Greta literatūrinės kūrybos T. Šuravinas (daugiausia T. Švarno slapyvardžiu), kaip sakyta, „Vairo“ žurnalui rengė kasmetes vaikų literatūros apžvalgas. Jos turėjo labiau knygų anotacijų pobūdį, rečiau čiuopė ar atskleidė bendresnes metų vaikų literatūros proceso apraiškas ar tendencijas. Bet ir tokios būdamos, apžvalgos naudingai informavo suaugusius skaitytojus – tėvus, mokytojus, kitą publiką – apie tai, kas išleista vaikams ir apie ką tos knygos.

T. Šuravinas taip pat recenzavo vieno kito dešimčio rašytojų ir autorių knygas, tarp jų – Konstantino Bajerčiaus, Liudo Dovydėno, Antano Giedraičio-Giedriaus, Mato Grigonio, Aldonos Kazanavičienės, P. Lapelio, Prano Mašioto, A. Ronkaus, T.A. Sabaliausko, Jono Šiožinio, Vytės Nemunėlio (B. Brazdžionio), Stepo Zobarsko ir kt. Vaikų žurnaluose paskelbė jų skaitytojams straipsnių apie Levą Tolstojų, Praną Vaičaitį, Antaną Giedraitį-Giedrių.

Minėtosios vaikų literatūros apžvalgos susidėjo, sakytume, iš dviejų dalių – greta knygų (daugiausia grožinės literatūros) aptarimo apibūdinami ir vaikų periodikos leidiniai. Negana to, T. Šuravinas rengė ir skelbė atskiras (dažniausiai irgi metines) vaikų žurnalų (laikraštėlių) apžvalgas ar straipsnius apie tuos leidinius. Vaikų periodikos apžvalgose aptariama tų ar kitų metų jos padėtis, sklaida, skaitymas, visada atskiri leidiniai. Ne kartą rašyta ir apie spręstinas problemas, pavyzdžiui, dėl vaikų periodikos diferencijavimo pagal skaitytojų amžių ir kt. Apskritai vaikų periodinė spauda T. Šuravinui buvo labai svarbus specifinis vaikų lektūros šaltinis. Kitas toks pažymėtinas – pasaka. Jos teorinius ir praktinius (rengimo ir leidimo) reikalus T. Šuravinas kėlė, svarstė, galima sakyti, nuo pirmųjų iki paskutinių savo straipsnių.

Kaip daugelio tarpukario mokytojų ir autorių, taip ir T. Šuravino netenkino pasakų, pirmiausia lietuvių liaudies pasakų, leidybos ano laiko padėtis. A. Giedraičio-Giedriaus ir T. Šuravino 1926 m. rugpjūčio 13 d. pareiškime Švietimo ministerijai dėl Jurbarko „Pasakos“ vaikų knygų leidimo bendrovės veiklos savų (t. y. lietuviškų) pasakų leidinių trūkumas vadinamas „nepakenčiamu“. T. Šuravinas pasisakė už atidų, reiklų pasakų parinkimą vaikams skaityti, prieš, jo žodžiais, „žiaurias, neestetiškas pasakas“. Dėstydamas pasakų kilmės teorijas, jis aptarė ir vadinamųjų tarptautinių siužetų lietuviškų pasakų klausimą. Jo nuomone, tokių siužetų pasakų tinkamumas lietuvių vaikams priklausąs nuo to, kaip jos bus traktuojamos. Juolab kad tose pasakose atsispindi mūsų tautos dvasia – „tautos meilė, jos būdas, žmonių pažiūros, tikyba, papročiai“.

Lietuvių liaudies pasakas T. Šuravinas vertė į rusų kalbą. 1931 m. buvo išleistas jų rinkinys Litovskije narodnije skazki su poeto K. Belmonto įžanga. To meto spaudoje ši knyga ir vertėjo darbas įvertinti teigiamai.

T. Šuravinas – kone užmarštin nuėjęs autorius. (Mirė jis 1966 m. balandžio 10 d.; 1973 m. pabaigoje lėktuvo katastrofoje žuvo jo duktė profesorė Liudmila Steponaitienė – įžymi Lietuvos pediatrė, medicinos knygų autorė.)

T. Šuravino kūryba, kritiko veikla mūsų vaikų literatūros ir skaitybos istorijoje įspaudė ir dabar prisimintiną pėdsaką. Atrodo, jog kai kas iš jo pažintinės literatūros dalykų galėtų būti panaudota vaikų skaitymui.

Pastaba. T. Šuravinui priskiriamos ir „Vairo“ žurnale Spectator slapyvardžiu skelbtos spaudos apžvalgos, kur referuojama kitų leidinių vaikų literatūros, skaitybos ir leidybos medžiaga. Kadangi kol kas galutinai nenustatyta, kam minėtas slapyvardis priklauso, tos apžvalgos į T. Šuravino palikimą neįtrauktos.

Šaltiniai»
Straipsnis „Ar jau tikrai nuėjęs užmarštin?“, Genovaitė Raguotienė, http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1200090375 , žr. 2011-05-31
Autorės pateikti šaltiniai:
1 Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografjos, t. 2. Vilnius, 1989, p. 660.
2 LCVA, f. 391, ap. 1, b. 5244, l. 7.
3 LCVA, išnaša 2.
4 Apie knygas ir rašytojus. Žiburėlis, 1923, nr. 10.
5 ŠURAVINAS, T. (T. Švarnas). Vaikų žodis. Vaira s , 1931, nr. 5, p. 151.
6 ŠURAVINAS, T. Knyga auklėja žmogų. Bibliotekų darbas, 1960, nr. 6, p. 5.
7 ŠURAVINAS, T. (T. Švarnas). Mokyklų bibliotekų komplektavimas. Va i ra s , 1936, nr. 1.
8 ŠURAVINAS, T. (T. Švarnas). Vaikų literatūros apžvalga. Va i r a s , 1932, nr. 1, p. 77–78.
9 ŠURAVINAS, T. (T. Švarnas). Vaikų literatūros apžvalga. Va i r a s , 1937, nr. 1, p. 83–84.
10 ŠURAVINAS, T. (T. Dubovas). Pora žodžių dėl mūsų vaikų laikraštėlių. Lietuvos aidas, 1930, nr. 33; ŠURAVINAS, T. (T. Švarnas). Vaikų laikraštėlių reikalu. Tautos mokykla, 1939, nr. 3, p. 74–75.
11 ŠURAVINAS, T. Ar tinka „Mamos pasakos“ vaikų skaitymui? Lietuvis, 1926, nr. 8; ŠURAVINAS, T. Ar visos pasakos teiktinos vaikams? Tarybinis mokytojas, 1962, bal. 5.
12 LCVA, f. 391, ap. 12, Nr. 763.
13 ŠURAVINAS, T. Pasakos. Vairas, 1931, nr. 1, p. 128–131.
14 ŠURAVINAS, T. (T. Šur-nas). Tautos pasakos. Švietimo darbas, 1929, nr. 9, p. 461–465.
15 VISKANTA, E. Litovskije narodnije skazki. Va i r a s , 1932, nr. 3, p. 397.