Seni jurbarkiškiai ir aplinkiniai kaimiečiai minėdavo prancūzkapius. O tų kapų vietą nurodydavo ten, kur augo mažas pušynėlis, už vieno kilometro nuo Jurbarko į vakarus, tarp Jurbarko- Smalininkų plento ir Mituvos. Tame pušynėlyje ir dabar matyti pakilimai, kauburiai kauburėliai, kurie lyg ir ženklintų, kad čia iš tikro būta kapų. Čia per prancūzmetį esą žuvę prancūzų kareiviai ir toje vietoje palaidoti.

1930 metais „Kario“ žurnalo Nr. 33 buvo rašoma: „kad Striplaukyje, į vakarus už Mituvos, buvusios didelės prancūzų kautynės su rusais, žuvę daug karių. Užėję smarkūs šalčiai, daug prancūzų karių sušalę. O čia buvo pastatytas avininkas, ganomoms avims per lietingas audras suvaryti. Tai visas avininkas buvo prikrautas sušalusių prancūzų. Paskui jie buvo palaidoti smėlyne, prie Mituvos. Vėliau viena vasara buvusi labai vėjuota, vėjas nupustęs smėlį nuo prancūzų kapų. Mirusių kaulai viršuje pasirodę. Liūdnas buvęs vaizdas. Tada kunigaikščio Vasilčikovo senelė liepusi savo dvaro darbininkams iškasti didelę duobę, surinkti išpustytus kaulus ir užkasti. Ant supilto kapo kunigaikštienė pastačiusi didelį medinį kryžių, o visą smėlyną apsodinusi pušaitėmis.

Kryžius per ilgą laiką supuvęs, vėliau prie gluosnio, šalia kelio, prikaltas mažas kryželis. Pušynėlis suaugo, pakilimai ir kauburėliai išliko, bylojantys apie palaidotus prancūzų kapus. (Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“, 4 tomas, psl. 586.)

Komentaras pasakojimui

Jurbarkas jau nuo 1422 metų Melno taikos buvo pasienio miestas. Po trečiojo ATR padalijimo atiteko carinei Rusijos imperijai. 1848 metais Jurbarko dvarą Rusijos caras majorato teisėmis padovanojo valstybės Tarybos sekretoriui Ilarijonui Vasilčikovui