Keturis šimtmečius Jurbarkas turi Magdeburgo teises, Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje garantavusias nepriklausomybę nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingo feodalo, o nepriklausomoje Lietuvos valstybėje suteikiančias galimybę patiems spręsti svarbiausius rajono gyvenimo klausimus.
Istorija tapę šimtmečiai Jurbarkui nešė ir pakilimus, ir nuopuolius, tačiau visais laikais miesto klestėjimas priklausė nuo piliečių iniciatyvos.

Jurbarkas augo greitai

Nors naujausi archeologiniai radiniai leidžia daryti prielaidą, kad vietoje, kur dabar yra Jurbarko miestas, buvo gyvenama nuo akmens amžiaus, pirmą kartą Jurbarko vardas paminėtas 1259 m. Petro Dusburgiečio kronikoje, kryžiuočiams šioje vietoje pasistačius Georgenburgo  (Jurgenburgo) pilį.
Kadangi vietovė buvo patogi vystytis amatams ir prekybai – per Jurbarką ėjo sausumos ir vandens keliai ne tik į Klaipėdą (Memelį), bet ir gilyn į Prūsiją, į pagrindinius Lietuvos užsienio prekybos partnerius Karaliaučių ir Dancigą, miestas greitai augo.
XIV a. Jurbarkas tapo karališkuoju stalo dvaru, o 1502 m. jis jau minimas kaip valsčius ir turėjo savo vietininką – didysis kunigaikštis Aleksandras juo skyrė savo sekretorių Joną Sapiegą. 1529 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido potvarkį Žemaičių žemei – visą gyvenamąją juostą pagal Prūsų sieną pavedė valdyti karalienėms. Jurbarkas atiteko Žygimanto II žmonai karalienei Bonai. 1554 m. ji skyrė žemės valdą miestelio katalikų bažnyčiai.
Lietuvos didžiosios kunigaikštystės enciklopediniame žinyne rašoma, kad po motinos išvykimo į Italiją, Žygimantas Augustas Jurbarką įkeitė Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui. Iki pat XVII a. pr. miestelis už tam tikras pinigų sumas buvo įkeitinėjamas įvairiems asmenims.

Miesto teisės – bendruomenės nuopelnas

Istoriniuose šaltiniuose Jurbarkas miestu pirmą kartą įvardytas 1540 m., kai jame buvo įkurta muitinė. Miestas plėtėsi Imsrės kairiajame krante, atsirado daug karčiamų, parduotuvių, sandėlių, pastatytas uostas – taigi nuo XVI a. vidurio miestas tampa svarbiu prekybos tašku, svarbia prekybos kelių sankirtos vieta.
1611 m. lapkričio 4 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis  Zigmantas Vaza Jurbarkui suteikė Magdeburgo teises ir herbą – „raudoname lauke trys balti lelijų žiedai“: du viršuje, vienas apačioje. Tą pačią simboliką gavo miesto magistratas (burmistrai ir tarėjai) ir miesto teismas (vaitas ir suolininkai).
„Magdeburgo teisių suteikimas reiškia miesto teisių pripažinimą. Pirmasis paminėjimas istorijos šaltiniuose žymi vietovės istorijos pradžią, o Magdeburgo teisė reiškia miestietiškos istorijos pradžią”, – sako kraštietis istorikas, Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas Alvydas Nikžentaitis.
Zigmanto Vazos privilegija suteikė Jurbarko gyventojams teisę iš savo tarpo išsirinkti šešis dorovingumu ir išmanymu pasižyminčius asmenis burmistro pareigoms eiti – bendruomenei sutikus, jie duodavo priesaiką. Labai svarbi būdavo seniūno nuomonė, nes jis tvirtindavo burmistrą. Panašiai būdavo skiriami suolininkai į vaito teismą. Pirmuoju Jurbarko vaitu su teisėjavimo teise iki gyvos galvos buvo paskirtas miesto paseniūnis Rapolas Jendžejevskis (Andriejauskas).
Magdeburgo teises gavusiam miestui buvo leidžiama keturis kartus per metus rengti muges. Pirmoji vykdavo prieš Kristaus gimimo šventę, antroji – gavėnios trečią savaitę, trečioji – per Sekmines, paskutinė – rugsėjo 14 d., per Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę.
Jurbarkui buvo suteikta teisė turgavietėje pasistatyti Rotušę, aplink kurią turėjo kurtis krautuvėlės ir amatininkų dirbtuvės. Magdeburgo teisės suteikė galimybę turėti ir keltą per Nemuną, už kurį reikėjo mokėti 10 lietuviškų kapų.
Istorikas A. Nikžentaitis sako, kad Magdeburgo teisės būdavo suteikiamos tik gyvenviečių bendruomenėms pageidaujant: „Magdeburgo teisių suteikimas 1611 m. rodo, jog tuo metu Jurbarke jau buvo susiformavusi aktyvi miestiečių bendruomenė. Magdeburgo teisė sudarė teisinį ir ekonominį pagrindą tokiai bendruomenei veikti”.

Savivaldos istorijoje – reikšmingas

Daug metų Jurbarko istorija besidominti savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Regina Kliukienė tvirtina, kad Magdeburgo teisių suteikimas miestui buvo labai svarbus, nes atleido miestiečius nuo valstietiškų prievolių.
R. Kliukienės nuomone, nė kiek ne mažiau svarbi 1642 m. Vladislavo Vazos žydams suteikta privilegija apsigyventi Jurbarke – jiems leista pirkti namus, sklypus, statyti užvažiuojamuosius namus, laikyti alaus daryklas, gaminti degtinę, midų bei alų ir urmu arba dalimis pardavinėti nuosavuose ar nuomojamuose namuose, laikyti visokių prekių atviras krautuves turgaus aikštėje ir namuose, verstis bet kokiais amatais.
Miesto plėtotei neabejotinos svarbos turėjo ir XVIII a. pr. – 1736 m. liepos 30 d. Jurbarkui suteikta turgų ir prekymečių privilegija.
Kraštietis istorikas A. Nikžentaitis tvirtina, kad nepaisant savivaldos teikiamų privalumų, valdovai turėdavo teisę ją apriboti arba panaikinti. Kai kada privilegijos, suteikiančios gyvenvietėms miestietiškas teises, nebūdavo net įgyvendinamos – taip XV a. galėjo atsitikti Veliuonai.
Jeigu bandytume ieškoti Jurbarko „aukso amžiaus”, tai, pasak Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidento A. Nikžentaičio, neabejotinai būtų XV– XVIII šimtmečiai.
„Būdamas pasienyje su Prūsija, Jurbarkas puikiai išnaudojo savo padėtį – neatsitiktinai būtent XVII a. jam buvo suteiktos miesto teisės. Atkreipčiau dėmesį, kad Magdeburgo teisių suteikimas tuo metu nebuvo savaime suprantamas dalykas. Profesorius Antanas Tyla yra suskaičiavęs, kad tik 8 proc. visų Lietuvos miestų ir miestelių XVIII a. pabaigoje  turėjo miesto teises.  Žinant, kad Jurbarkas tokias teises gavo XVII a. pradžioje, jo reikšmė Lietuvos savivaldos istorijoje nėra tokia jau menka”, – sako Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas.

Praradimų šimtmetis

R. Kliukienė XVIII a. vadina Jurbarko praradimų šimtmečiu: „Tai sunkiausias Jurbarkui laikas – bado, maro ir gaisrų amžius”.
1706–1707 metais buvo nepaprastai šalta žiema, po to nederliaus ir bado metai. Nesant grūdų žmonės neturėjo kuo penėti kiaulių, trūko riebalų – pagrindinio energijos šaltinio. Prie krašto nelaimių dar prisidėjo ir 1708 m. prasidėjęs baisus maras. Jis tęsėsi trejus metus. Išmirė šeimos, sodybos, kaimai ir miestai. Nuo karo ir maro tuomet Lietuvoje žuvo daugiau negu trečdalis gyventojų, o Žemaitijoje net du trečdaliai.
„Aštuonioliktame šimtmetyje Jurbarką siaubė ir gaisrai – 1737 m. Maskvos kariuomenė sudegino didžiąją dalį miesto pastatų, bažnyčią ir varpinę. Neilgai trukus, aštuntajame dešimtmetyje kilo dar vienas siaubingas gaisras, iš pagrindų naikinęs miestą. Smarkiai sumažėjus gyventojų ir pastatų, Jurbarkas neteko Magdeburgo teisių”, – sakė R. Kliukienė.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Jurbarko savivalda veikė iki 1776 m. reformos. Vėliau, Ketverių metų seimo laikotarpiu, miestiečiai ją atkūrė. 1792 m. gruodžio 12 d. Stanislovas Augustas patvirtino jurbarkiečiams miesto teises, palikdamas „tokį herbą, kokį iš seno turėjo, tai yra trys prancūziškos lelijos raudoname lauke“. Tačiau neilgam – po trečiojo Žečpospolitos padalijimo Jurbarkas vėl tapo dvaru, o gyvenvietė grįžo prie ankstesnės valdymo formos.
Pasibaigus marui į ištuštėjusias sodybas buvo kviečiami nauji gyventojai, tarp jų ir žydai. Siekdama paskatinti kėlimąsi ir greičiau užpildyti valstybės iždą (išmirus gyventojams, labai sumažėjo mokančiųjų mokesčius skaičius), valdininkija naikino prekybinius suvaržymus. Žinant tai nekeista, kad žydų bendruomenės Jurbarke ir aplinkiniuose miestuose sparčiai didėjo, o jų religinė bendruomenė miestuose dominavo.
Po Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos sudarytame Nemunu ėjusios valstybės sienos su Prūsija plane parodyta, kad Jurbarke 1775 m. tebuvo viena gatvė ir aikštė.
XVIII a. pabaigoje – 1790 m. žydai Jurbarke pasistatė sinagogą, kuri buvo vadinama medinės architektūros šedevru. Pasak R. Kliukienės, carinėje Rusijoje buvo tik trys tokio tipo sinagogos.

Uoliai dirbo rusintojai

Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, prasidėjo rusinimo laikotarpis. Jekaterina II Jurbarką atidavė savo favoritui Platonui Zubovui. Tarp Imsrės ir Mituvos stovėjęs dvaras tuo metu, manoma, buvo sudegęs. Tik po 1812 m. karo netoli muitinės, stovėjusios prie kelio į Smalininkus, P. Zubovas pasistatė naujus dvaro rūmus.
Zubovai Jurbarko dvarą valdė iki 1842 m., vėliau jis perėjo Rusijos valstybės nuosavybėn, o 1846 m. majorato teisėmis buvo dovanotas valstybės tarybos pirmininkui kunigaikščiui Ilarijonui Vasilčikovui.
Pagal 1846 m. inventorių Jurbarke buvo 11 gatvių, jose – 238 kiemai. 1847 m. Jurbarke gyveno 2527 žydai, buvo žemaičių ir vokiečių.
Valdant Vasilčikovui, dvaras buvo aptvertas aukšta raudonų plytų mūro tvora, pastatyti du flygeliai. Pietiniame gyveno tarnai, šiaurinis buvo įruoštas ištaigingai ir skirtas šeimos nariams ir svečiams. Šalia šiaurinio flygelio stovėjęs degtinės sandėlis 1865 m. buvo rekonstruotas į cerkvę.
Dvaro miškų urėdo namai buvo už parko vakarų pusėje, atokiau nuo Mituvos. Šalia buvo nedidelė mūrinė kontora. Tais pat 1865 m. Jurbarke buvo įsteigta rusiška pradžios mokykla.
1861 m. naikinant baudžiavą, įstatymu buvo apibrėžtos valstiečių teisės, o žemiausiu savivaldos administraciniu vienetu tapo valsčius – valstiečių luominis vienetas, kuriam negalėjo priklausyti nei dvarininkai, nei miestiečiai, nei dvasininkai. Jurbarko valsčiui vadovavo valsčiaus valdyba, jis turėjo savo teismą. Valdybą ir kitus pareigūnus rinkdavo aukščiausias valdžios organas – valsčiaus susirinkimas. Vyriausias Jurbarko valsčiaus pareigūnas tais metais buvo viršaitis Jurgis Tamošaitis.
Jurbarko valsčius priklausė 1843 m. įkurtos Kauno gubernijos Raseinių apskričiai.
1899 m. Nemunu navigacija truko nuo nuo kovo 1 d. iki lapkričio 25 d. Sezono metu kasdien šeši garlaiviai kursavo tarp Kauno ir Jurbarko. Jais pervežta 70 tūkst. keleivių ir 209 396 pūdų bagažo. Tarp Jurbarko ir Vokietijos sienos per tų metų navigaciją kursavo trys vokiečių garlaiviai.
Šimtmečio pabaigoje Jurbarke įsitvirtino evangelikai liuteronai, pastatę mieste savo maldos namus, o 1900 m. įkūrę evangelikų liuteronų adjungtūrą.

Jurbarkas klestėjo ir prieškariu

Pasak R. Kliukienės, antrasis neabejotinas Jurbarko klestėjimo laikotarpis – XX amžius pirmoji pusė, kai buvo ypač išplėtota lietuviška kultūra ir daug dėmesio skirta švietimui.
„XV a. Jurbarke įkurta katalikų bažnyčia net keletą kartų buvo perstatyta – miestas augo, tikinčiųjų bendruomenė didėjo ir bažnyčia netenkino žmonių poreikių. 1902–1907 m. statant dabartinę katalikų bažnyčią Jurbarke vyravo katalikybė”, – sakė R. Kliukienė.
Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą prasidėjo lietuvybės atgimimas. 1905 m. Jurbarke, kunigaikščio Vasilčikovo dvaro daržinėje suvaidinta Keturakio (brolių Antano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika pirtyje”. Šio veikalo pastatymą inicijavo advokatė Skirgailienė, o vaidinime dalyvavo vargonininkas Stasys Šimkus.
1905 m. Jurbarke pradėtos rengti žemės ūkio parodos smarkiai pagyvino miestelio gyvenimą.
Didelė nelaimė miestiečius ištiko 1906 m. – bažnyčios statytojams nesilaikant saugumo taisyklių kilo didžiulis gaisras, sunaikinęs daug miesto pastatų.
Vis dėlto net ir tokia didelė nelaimė nesužlugdė žmonių noro džiaugtis gimtąja kalba ir tautos kultūros atgimimu. 1909 m. per Šv. Roko atlaidus pirmą kartą vargonininkas Stasys Šimkus surengė Dainų šventę. Liaudies dainas joje dainavo aplinkinių miestų ir miestelių bažnytiniai chorai. „Rengiant šią dainų šventę daug prisidėjo ir vargonininkai Antanas ir Jonas Pociai”, – tikina R. Kliukienė.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Jurbarkas smarkiai nukentėjo – 1915 m. sudegė dvaro rūmai, o per karą miestas neteko net 74 pastatų.
„Įdomu tai, kad tuo pat metu, kai miestas buvo beatodairiškai naikinamas, kūrėsi lietuviškos mokyklos – švietimu labai rūpinosi evangelikų liuteronų ir katalikų parapijos, steigusios parapijines mokyklas. Kadangi trūko mokytojų, 1916 m. Jurbarke pradėti organizuoti mokytojų kursai, o 1918 m. – įkurta progimnazija. Ją steigiant Antanas Giedraitis-Giedrius pagalbos prašė bažnyčios vikaro Martyno Jonaičio”, – pasakojo R. Kliukienė.
Pasak jos, jurbarkiečiai labai aktyviai dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės – greičiausiai tai irgi kun. M. Jonaičio nuopelnas. Jis ne tik ragino žmones dalyvauti kovose už nepriklausomybę, bet ir pats išėjo kapelionu į Lietuvos kariuomenę.
1921 m. Jurbarke įsteigta žydų gimnazija, veikusi iki 1934 metų. 1927 m. veikė technikos ir mokytojų ruošimo kursai, skirti Šakių ir Raseinių valsčių jaunimui. Lietuviška progimnazija tuo metu persikėlė į dvaro rūmus, mieste kūrėsi lietuviškos įstaigos. 1930 m. veikė du kino teatrai, 1931 m. įkurta žemės ūkio mokykla, 1932 m. pastatyta plaučių ligų ligoninė, dar po metų, rūpinantis miesto augimu, sudarytas Jurbarko planas. 1934 m. pastatyti tiltai per Mituvą ir Imsrę bei nutiestas kelias į Smalininkus. 1937 m. pradėjo veikti pirmoji biblioteka.
Jurbarkiečių viltis sukurti klestintį gyvenimą sužlugdė 1940 m. okupacija.

Valstybei atsikūrus, kūrėsi savivalda

1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos valstybę, pradėjo iš naujo kurtis ir savivaldybės. Pirmieji rinkimai į Jurbarko savivaldybę įvyko 1918 m. gruodžio 18 d. Iš 33 į miesto tarybą išrinktų asmenų buvo 15 katalikų, 13 žydų, 4 vokiečiai ir 1 rusas. Pirmųjų demokratinių rinkimų iniciatorius – Švč. Trejybės bažnyčios kunigas Martynas Jonaitis.
Gyvenimas tuomet nebuvo lengvas. 1919 m. vasario mėnesį Jurbarko miesto valdybos išleistame priverstiniame įsakyme nurodoma dėl plintančių užkrečiamųjų ligų visose vietose ir visose įstaigose laikytis kuo didžiausio švarumo, namų savininkams nurodyta iki vidurio gatves valyti, švariai užlaikyti išeinamąsias vietas ir sąšlavų sąvartynus, arti šulinių nelaikyti mėšlynų. Privalomuoju įsakymu prostitučių sveikatą pavesta kontroliuoti sanitarinei miesto komisijai, o jų interesantai įspėti, kad „eina pats ant savo riziko”. Už įsakymų „nepildymą” numatyta bauda iki 200 markių.
Vis dėlto iki 1928 m. jurbarkiečiai atstatė visus per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautus pastatus. 1929 m. Jurbarke buvo 10 oficialiai įregistruotų įmonių, veikė elektros stotis, garinis malūnas, lentpjūvė, malksnų,  avalynės ir odų, dvi limonado ir viena saldainių dirbtuvės. Tuo metu kvalifikuoti darbininkai per mėnesį uždirbdavo 120–350 Lt, o nekvalifikuoti – tik 80–130 Lt.
Archyvuose iškilusioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto jubiliejinio leidinio medžiagos rinkimo anketoje Jurbarko burmistras Jurgis Gepneris nurodo, kad 1929 m. surašymo duomenimis, mieste gyveno 4409 gyventojai, „bet tikrenybėje jų skaičius peršoka 5000, nes per visuotiną surašymą neįskaityti laikinai išvykusieji, būtent kareiviai, piemenys, bernai ir lauko darbininkai”.
Miestas greitai augo: Jurbarke buvo 528 mediniai, 42 mūriniai, 1 betoninis ir 2 namai, pastatyti iš mišrių medžiagų. Senasis miestas užėmė 105 ha, o 1925 m. miesto plėtimui paskirta dar 50 ha.
„Pastaruoju metu kylant apylinkės akmenų ir miško eksportui, gyventojų judėjimas tapo gyvesnis, o sujungus miestą plentu su Klaipėdos kraštu, tikimasi miestas intensyviai pradės plėstis”, – anketoje rašė burmistras J. Gepneris.
Jurbarkiečių viltis sukurti klestintį gyvenimą sužlugdė 1940 m. okupacija. Tais metais mieste gyveno 5400 įvairių tautybių ir religinių konfesijų žmonių, iš jų 2300 žydų.
1947 m. Jurbarkas tapo apskrities centru, o 1950 m. buvo reorganizuotas į rajoną. Tada miestas vėl pradėjo augti.
Antrą kartą Jurbarko savivalda atsikūrė 1990 m. kovo 11 d., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Istoriją primena dokumentai

Minint Lietuvos tūkstantmetį Archyvų departamentas kartu su Tauragės apskrities archyvu Jurbarkui įteikė neįkainojamą dovaną – senųjų archyvinių dokumentų kopijų rinkinį. Dalis šios medžiagos patikėta Jurbarko savivaldybės bibliotekai, rengusiai  parodą Magdeburgo teisių 400 metų jubiliejaus proga.
Šioje parodoje galima pamatyti daugelį Jurbarko istorijos faktų patvirtinančių dokumentų kopijų – Žygimanto Vazos privilegijos Jurbarko žydams nuorašo, 1654 m. aktyvuoto Žemaičių (Raseinių) žemės teismo knygose, nuorašą, Kristupo Ostrovskio skolos rašto, kuriame 1659 m. pirmą kartą minima Jurbarko rotušė, 1736 m. liepos 30 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III privilegiją Jurbarkui, suteikusią teisę rengti turgus ir muges, ir daugybę kitų įdomių dokumentų.
„Jurbarko raidą atspindinčių dokumentų įvairiuose Lietuvos archyvuose yra tiek daug, kad net negalėjome visų eksponuoti, todėl surašėme į kompiuterines laikmenas ir padovanojome Jurbarko krašto muziejui”, – sakė Tauragės apskrities archyvo direktorė Raimonda Veisienė.
Įdomių dokumentų turi ir Jurbarko savivaldybės viešoji biblioteka, nuolat bendraujanti su raseiniškiu kraštotyrininku Jonu Brigiu. Juodaičių vidurinę mokyklą baigęs garbės kraštotyrininkas nepamiršo savo krašto – archyvuose radęs  Jurbarko istoriją atspindinčių dokumentų, jų kopijas padovanoja mūsų bibliotekininkams. Jurbarko savivaldybės bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Jūratė Korsakaitė  surengė dovanotų kopijų parodą, kurioje istorija besidomintys jurbarkiečiai ir į šventę atvykstantys kraštiečiai galės akivaizdžiai įsitikinti, kaip kartų kartos kūrė mūsų miesto istoriją.

[slider title="Šaltiniai"]Daiva BARTKIENĖ, 2011-07-19, http://www.jurbarkosviesa.lt/Naujienos/Aktualijos/Miesto-simtmeciai-garbinga-Jurbarko-kartu-istorija[/slider]