Šį savaitgalį Jurbarkas įsisupo į džiugų šventinį siautulį – miestas mini 750 metų jubiliejų. Tiek amžių praėjus nuo pirmojo Jurbarko paminėjimo liudija Petro Duisburgiečio kronika, 1259 metais aprašiusi Georgenburgo (Jurgenburgo) pilies statybas, tačiau naujausios mokslininkų prielaidos leidžia spėti, kad mūsų protėvių protėviai šiuose kraštuose gyveno ir tuo metu, kai pirmą kartą pasaulyje buvo minimas Lietuvos vardas.

Retas miestas gali pasigirti tokia turtinga ir ilga istorija, kokią amžiai dovanojo prie Nemuno prigludusiam Jurbarkui. Padavimai ir legendos liudija, kad čia gyvenę žmonės visais laikais aukštino savo gimtąjį kraštą, romantizavo jo praeitį.
„Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštyje“, 16 a. kildinusiam Lietuvą iš romėnų, rašoma, kad Jurbarką įkūrė vyresnysis Romos kunigaikščio Palemono sūnus Barkus, pasistatęs pilį prie Jūros upės. Tačiau yra ir kitų, ne mažiau gražių legendų.
Iš vaikystės prisimename pasakojimą apie du brolius milžinus, gyvenusius abipus Nemuno. Dešinėje upės pusėje įsikūręs Jurgis iš ryto mesdavo kirvį kairėje Nemuno pusėje gyvenusiam Barkui. Kartą kirvis netyčia pataikė Barkui į smilkinį ir milžinas numirė. Neilgai trukus numirė ir Barkus – taip jam gaila buvo žuvusio brolio. Abiem milžinam buvo supiltas kapas, kurį žmonės vėliau pavadino Bišpiliu, o apie milžinkapį pradėjusiai kurtis gyvenvietei davė abiejų brolių vardą – pavadino Jurbarku.
Gyveno ar ne prieš 750 metų mūsų krašte dvasios milžinai, dabar jau niekas nepatvirtins, tačiau kad Jurbarkas prasidėjo nuo Bišpilio – tikra tiesa. Nors žmonės prie Nemuno galėjo gyventi ir kur kas anksčiau – kasinėdami Jurbarke, archeologai yra radę akmeninių kirvukų ir XI amžiuje plitusių ilgųjų sidabrinių lietuviškų pinigų.
Vis dėlto tikra tai, kas užrašyta metraščiuose. Pirmasis istorinis šaltinis, kuriame minimas Jurbarko vardas – Kryžiuočių ordino kapeliono P. Duisburgiečio sudaryta 1190-1330 m. kryžiaus žygių į Prūsiją kronika. Šiame dokumente Jurbarko vardas minimas ne atsitiktinai – mūsų krašto istorija kelis šimtmečius buvo susijusi su kovomis prieš kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų agresiją.
XIII a. pradžioje, siekdami užkariauti naujų žemių, vokiečių riteriai pakilo į Kryžiaus žygį prieš baltų gentis: 1201 metais kalavijuočiai pasistatė Rygos pilį, o 1255 metais Karaliaučiuje įsikūrė kryžiuočiai. 1259 metais suvieniję jėgas Nemuno, Mituvos ir Imsrės upių santakoje, prieš pat Bišpilį, ant kurio jau stovėjo lietuvių pilis, užkariautojai įkūrė Jurgio pilį (Jurgenburgą arba Georgenburgą) – svarbiausią savo karinę bazę Rytuose.
1260 metais lietuviams ir žemaičiams sumušus kalavijuočius Durbės mūšyje, užkariautojai iš Jurgio pilies buvo priversti pasitraukti, tačiau 1343-iaisiais išvyti iš Skirsnemunės pilies vėl į ją sugrįžo. Iki pat 1403 metų dėl Jurgio pilies vyko atkaklios kovos. 1382 metais iš kryžiuočių ją norėjo atimti Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, pilies sienas ilgai daužęs bombardomis. Taigi Jurbarke pirmą kartą mūšyje buvo panaudota artilerija.
Po dvejų metų tėvo užmojus pavyko įgyvendinti Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kurio gudrumas buvo stipresnis už artilerijos sviedinius. Grįždamas iš Kryžiuočių ordino, Vytautas sustojo prie Jurgio pilies sienų ir pakvietė pasikalbėti pilies komturą. Papasakojęs jam, kad Lenkijos karalius Jogaila ir Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila išvyko imti Ragainės pilies, Vytautas sugebėjo įtikinti Jurgio pilyje įsikūrusį kryžiuočių vietininką, kad jiems į pagalbą išsiųstų dalį pilies įgulos, ir pats, palikęs Jurbarke savo giminaitį kunigaikštį Sudimantą, neva išskubėjo Ragainėn. Vos tik kryžiuočių įgula susirengė į žygį, Sudimantas su narsių karių buriu užpuolė tarp vartų stovinčius riterius ir atidavė Jurgio pilį į kunigaikščio Vytauto rankas. Tvirtovė buvo sudeginta.
Po susitarimo su Vytautu, 1388 metais kryžiuočiai pilį atstatė ir aptvėrė mūrinėmis sienomis. Ruošdamasis susitaikyti su Jogaila, Vytautas šioje pilyje gyveno ir Jurbarke priėmė sprendimą visiškai nutraukti ryšius su Prūsijos ordinu. Paskutinį kartą Vytauto kariuomenė Jurgio pilį sudegino 1403 metais.
Amžių nugyventi baigiantys senoliai vis dar pasakoja iš tėvų ir senelių girdėtą legendą, esą ant Kalnėnų bišpiliukais vadinamų kalnelių, kur kažkada Jurgio pilį buvo pastatę vokiečių riteriai, aikštelės viduryje buvusi nedidelė duobė – toje vietoje buvę paslėpti turtai. Ne vienas drąsus žmogus bandęs juos atkasti, tačiau niekam nepasisekę. Kai tik jie priartėdavo prie požemiuose esančių lobių, išlįsdavo pabaisa ir nusinešdavo lobių ieškotojus į buvusios pilies požemius. Savo paslaptis, atrodo, tebesaugo ir senasis Bišpilis – dar prieš šimtmetį ant kalno karves ganydavę piemenys mėtydavo akmenukus į nepaprastai gilius šulinius…
Istorikai teigia, kad Jurbarko gyvenvietė pradėjo kurtis tuoj po Žalgirio mūšio, praėjus kryžiuočių užpuldinėjimo pavojui. 1422 metais Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui nustačius sieną tarp Lietuvos ir Prūsijos, Jurbarkas tapo pasienio gyvenviete. 1430 m. vyskupas Mikalojus Dziežgovičius pasirūpino, kad Jurbarke būtų pastatyta medinė bažnytėlė – tada prasidėjo Jurbarko katalikų parapijos istorija.
Greta svarbaus sausumos ir vandens kelio, jungiančio Lietuvą su Karaliaučiumi, Tilže, Kaunu, Klaipėda, įsikūrusi gyvenvietė sparčiai augo – XVI amžiuje Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru, kurį Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas padovanojo savo motinai karalienei Bonai. 1502 m. karalienė Bona įpareigojo vietininką Joną pastatyti Jurbarke naują bažnyčią. Jos tarnams ir mokyklai išlaikyti Bona paskyrė 6 valakus žemės. Prie bažnyčios iškilo ir klebonija. 1557 m. klebonas Martynas Hermanavičius mieste įsteigė pirmąją pradinę mokyklą.
1611 m. lapkričio 4 d. Lietuvos ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza III suteikė Jurbarkui Magdeburgo teises – miestas, kuriame tuo metu gyveno 3000 gyventojų, gavo savivaldą, burmistrą, teismą ir miesto antspaudą. Karališkąją Jurbarko priklausomybę iki šių dienų liudija miesto herbas – trys lelijos raudoname skyde. Tokį kilmingą herbą turi labai nedaug Lietuvos miestų.
Tuo metu, kai bajorai dėl valdžios buvo pasiruošę vienas kitam gerklę perkąsti, pasklido žinia, kad į Jurbarką atvyks Šventosios Romos pasiuntinys, o kartu su juo – ir tūkstantinė kariuomenė. Bajorai manė, kad italų kariuomenė sutriuškins priešus, tuomet saviškiams beliks dalytis riebias valdžios vietas.
Niekas nenustebo, kai kukliai įėjo aukštokas, liesas jaunuolis, ant kurio apsiausto buvo išsiuvinėtos trys baltos lelijos. Jis papasakojo bajorams apie sidabražolę – kantrią ir gyvybingą žolę, ir didžiausiems barnių kurstytojams įteikė po sidabražolės lapelį, palinkėjo ramybės ir būti taikos šaukliais. Pamiršo bajorai pyktį, vaidus, skriaudas.
Vos jaunuolis išėjo, sugaudė trimitai ir menėje pasirodė Vilniaus įgaliotinis. „Ką tik gavome žinią, kad Romos pasiuntinys neatvyks. Lietuva neturi draugų užsienyje, teks pasitikėti savo jėgomis“, – aiškino jis Jurbarko bajorams. Šie negalėjo patikėti – juk jau matė trijų baltų lelijų riterį, patyrė jo galią.
Paliko įgaliotinis raudonai žėrintį sostą, žvilgtelėjo pro langą į kiemą ir pritrūko žodžių.
„Ten trys baltos lelijos. Aš matau ką tik palaidotą ir apraudotą karaliaus sūnų Kazimierą. Jis davė jums sidabražolių? Velionis Kazimieras atėjo iš kapo!“ – įgaliotinis užsidengė rankomis veidą ir nutilo.
Blykstelėjo žaibas. Kazimieras išnyko, tik ore tvyrojo trys baltos lelijos.
Bajorai vienu balsu nutarė į Jurbarko miesto herbą įdėti tris baltas lelijas. Tuo pagerbė Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero stebuklą.
Kunigui Kazimierui Marcinkevičiui (1842-1915) labai patiko senoji miesto herbo legenda, todėl dažnai ją primindavo savo pamoksluose. Kai žandarai ėmė persekioti kunigą už lietuviškų knygų platinimą, jis išdrįso viešai pareikalauti, kad iš Jurbarko herbo būtų pašalintos trys lelijos, o vietoj jų nupieštos sidabražolės. Mokyti vyrai ėmė gėdinti kunigą – negi sidabražolės gali lygintis su lelijomis, reiškiančios garbę, šlovę ir tarptautinį pripažinimą? Kunigas atsakė, kad lelijos bijo šalčio – rūsčią okupaciją gali ištverti tik kantrios sidabražolės, dėl to šventasis Kazimieras kiekvienam ir davė po lapelį, neišskirdamas nė varguolių.
Carinės okupacijos metais uždraudus lietuvišką spaudą, Jurbarkas garsėjo kaip svarbus nelegalios lietuviškos spaudos platinimo centras. Kun. K. Marcinkevičius tuomet Jurbarke įsteigė slaptą knygnešių draugiją ir pavadino ją „Sidabražole“. Ši draugija padarė daug gerų darbų – pažadino mirštančią Lietuvą.
Kylant lietuviškam tautiniam sąjūdžiui, 1907 metais Jurbarke buvo pastatyta neogotikinio stiliaus bažnyčia, po poros metų mieste įvyko pirmoji Dainų šventė. 1915 m. atkurta katalikiška lietuvių mokykla, o 1918 m. įkurta „Saulės“ draugijos progimnazija. Vasario 16-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pirmą kartą buvo išrinkta Jurbarko miesto taryba ir atkurta prieš 120 metų, kai miestą 1795 metais Jekaterina II padovanojo savo favoritui Platonui Zubovui, tuomet panaikinta Jurbarko savivalda.
Ryškų pėdsaką Jurbarko istorijoje paliko 1928 metais mieste apsigyvenęs skulptorius Vincas Grybas. Čia jis sukūrė savo geriausius kūrinius, o 1930 metais Jurbarke pastatė paminklą Vytautui Didžiajam.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Jurbarke gyveno 5400 gyventojų. 1941 m. okupantai prie Laptevų jūros ištrėmė 60 jurbarkiečių, sunaikino mieste veikusias pramonės ir verslo įmones. Nacių okupacijos metais Jurbarkas neteko per 2000 gyventojų, daug karo pabėgėlių nesugrįžo į namus. 1941 m. gimnazijos mokytojas Petras Paulaitis įkūrė Lietuvos laisvės gynėjų organizaciją, kuri vienijo apie 2000 narių. Ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupacijai mūsų krašte truko iki 1953 m. – per tą laiką į Sibirą buvo ištremta per 600 miestiečių.
Jurbarkas sunkiai gydėsi karo ir okupacijų žaizdas. 1959 m. mieste gyveno 4400 gyventojų. Tik pradėjus statyti statybinių medžiagų įmones, tiltą per Nemuną, gyventojų mieste daugėjo. 1990 m. Jurbarke jau gyveno 15 tūkst. žmonių.
1988 m. rugsėjo 25 d. Jurbarke susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rajono taryba. Jos pirmininku buvo išrinktas gydytojas Stasys Makūnas. 1990 m. balandžio 18 d. atkurta Jurbarko savivalda.
Šiandien Jurbarkas toks, kokie esame mes, subrandinti šimtmečius trukusių kovų, okupacijų, persekiojimo, bet būtent dėl to nieku gyvu nesutiktume trauktis iš savo žemės ir būtent dėl to taip skaudžiai išgyvename kiekvieną Jurbarko nesėkmę. Apie tai istorikai vakar kalbėjo Jurbarko 750 metų jubiliejaus proga surengtoje mokslinėje konferencijoje.
Archeologas, habilituotas dr. Vytautas Urbanavičius konferencijoje sakė, kad istorikai iki šiol ginčijasi, kur vokiečiai buvo pastatę Georgenburgo pilį – vieni mano, kad ji buvusi Žemaitijoje, kiti – kad stovėjusi Kurše. Tačiau istorikai tolerantiški: visos nuomonės turi teisę gyvuoti, kol jų kas nors nepaneigia. Britų akademijos narys, meno istorijos profesorius E. H. Gombrichas yra sakęs, kas istorinės žinios niekada nebūna išsamios – nuolat atrandama faktų, keičiančių istoriją. Padavimai ir legendos, pasak dr. Arvydo Vidžiūno, yra romantiškoji istorijos dalis, tiek pat daug, kiek ir kronikose užfiksuoti faktai, bylojanti apie Jurbarko istoriją.
Todėl vargu ar teisūs tie, kurie linkę smerkti baltų kalbų tyrinėtojo Leto Palmaičio knygoje „Įmintos tūkstantmečio mįslės“ pateiktą versiją, kad Brunono Kverfurtiečio misija – pirmasis masinis lietuvių krikštas prieš 1000 metų galėjo vykti Jurbarko apylinkėse.
Istorikas Jonas Rekešius, siekdamas paskatinti mokslinę diskusiją apie Brunono Kverfurtiečio misiją Lietuvoje, mokslinei konferencijai parengtą pranešimą vadino istorine-publicistine provokacija: Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio aplinkybės, suvokiamos tik kaip Brunono nužudymo faktas, užgožia jo misijos esmę – kartu su evangelizacija misionieriai nešdavo civilizaciją ir kultūrą. Jei apkrikštytas karalius Netimeras nebūtų buvęs nužudytas, Lietuva būtų stojusi greta tokių Europos valstybių, kaip Airija, Anglija, Prancūzija, kurios priėmė krikštą dar V-VI amžiuje.
Ar galėjo pirmoji masinio krikšto vieta 1009 metais tapti Jurbarko apylinkės?
Svarbiausia, pasak dr. J. Rekešiaus, yra tai, kad dauguma istorikų laikosi nuomonės, jog Brunono misija vyko Lietuvoje. Jurbarko naudai liudija daugelis rašytiniais šaltiniais patvirtintų argumentų. Brunonas žavėjosi prūsų genčių krikštytoju misionieriumi Adalbertu Vaitiekumi, o Jurbarkas yra mažiausiai nutolęs nuo prūsų žemių. Jurbarkas buvo lengvai pasiekiamas Nemunu, todėl šią vietovę žinojo kaimynai. Tuo laikotarpiu jau buvo gyvenama Sudargo, Bišpilio ir Meškininkų pilyse. Apie jas žinojo ir prūsai, ir mozūrai, ir Lenkijos kunigaikštis Boleslovas Narsusis, organizavęs ir šelpęs Brunono misiją Lietuvoje. Misija neatsitiktinai buvo rengiama į kunigaikščio Netimero valdas – senojoje Lenkijos sostinėje Gniezdne jis buvo žinomas kaip lietuvių prie Nemuno pilių valdovas. Pagaliau, artimiausios pilys, stūksojusios Brunono kelyje iš prūsų į Lietuvą, buvo Jurbarko apylinkėse.
Pasak dr. J. Rekešiaus, istorikai niekada nerašo, kas būtų buvę, jei nebūtų buvę. Šiandien, švenčiant Jurbarko 750 metų jubiliejų, nėra tikslo parašyti tokią Jurbarko istoriją, kurios niekas negalės nuginčyti – norima tik sukelti susidomėjimą savo krašto istorija, kai, pasak dr. J. Rekešiaus, mes užlipome ant pirmojo savo valstybės istorijos grėblio. Šis grėblys smogė taip skaudžiai, kad kad Lietuvos valstybė per visą savo ilgaamžę istoriją taip ir nesugebėjo atgauti pirmaeilės valstybės statuso. Valdoma tik didžiojo kunigaikščio, o ne karaliaus, išskyrus trumpą ir tragišką karaliaus Mindaugo valdymą, ji visą laiką buvo kaimynų agresijos auka, nes didysis kunigaikštis gali būti tik karaliaus vasalas, o ne savarankiškas valdovas.
Istorikas įsitikinęs, kad 1009 m. didžioji mūsų valstybės istorijos drama, nulėmusi lietuvių ateitį, įvyko būtent prie Jurbarko.

[slider title="Šaltinis"]Daiva BARTKIENĖ, 2009-06-22, http://www.jurbarkosviesa.lt/Naujienos/Aktualijos/Jurbarkas-visada-buvo-istorijos-ivykiu-sukuryje[/slider]