http://www.jurbarkosviesa.lt/Naujienos/Numerio-tema/Jonas-Kubilius-krastieciu-apdovanojimas-maloniausias 2009-11-09

Ketvirtadienį akademikui Jonui Kubiliui rajono tarybos posėdyje meras Ričardas Juška įteikė Jurbarko rajono Garbės piliečio vardo regalijas.

Dar balandžio mėnesį rajono taryba priėmė sprendimą Jurbarko 750-ies metų proga suteikti Garbės piliečių vardus Aloyzui Zairiui (po mirties), Heinzui Puttlitzui ir Jonui Kubiliui. Garbės piliečiai buvo pagerbti jubiliejaus iškilmėse, tačiau akademikas atvykti negalėjo – pasak jo paties, koją pakišo liga, „nors esu kaimo vaikas, todėl gana sveikas ir stiprus.“
Meras R. Juška akademikui Jonui Kubiliui įteikė Jurbarko rajono Garbės piliečio ženklą ir liudijimą. Garbiam svečiui lauktuvių iš gimtinės atvežė eržvilkiškiai, grojo Eržvilko bandonininkai.
Dėkodamas akademikas sakė, kad apdovanojimas iš kraštiečių rankų – mieliausias. „Tik vis ieškau priežasčių, kodėl aš taip pagerbtas. Esu nebejaunas, mano amžius – dvi stačios begalybės (akademikui šiemet sukako 88-eri – D. K.), matematikas – šis mokslas nėra populiarus žmonėse, be to, jau seniai neturiu protingos kėdės, už kurią dažnai žmonės laikomi vertingais“, – kalbėjo humoro jausmo nestokojantis garbusis Jurbarko svečias.
Mums didelė garbė, kad esate mūsų krašto žmogus, Jurbarko rajono Garbės pilietis. O ką Jums reiškia šis vardas?
Per gyvenimą esu gavęs daug įvairių apdovanojimų, bet šitas, gautas iš kraštiečių, nepaprastai malonus.
Esate kilęs nuo Eržvilko. Kas Jus šiandien dar sieja su gimtine?
Mano gimtinė keletą kilometrų už Eržvilko, Fermų kaime. Gimtinę pavyko išsaugoti. Grįžęs iš Sibiro, joje apsigyveno jaunesnysis brolis Juozas (esu vyriausias penkių vaikų šeimoje, du, vidurinieji, jau mirę). Išskyrus jaują, kuri pokario metais buvo sudeginta, išliko visi pastatai, žinoma, žmonių ir laiko kiek pakeisti. Brolis Juozas prieš dvejus metus mirė, dabar mūsų gimtinėje šeimininkauja jo duktė Violeta. Ji turi mažą mergytę Miglę, o pati mokytojauja Eržvilke.
Į gimtinę nuvažiuoju kartą per metus – ne taip dažnai, kaip norėčiau.
Visą gyvenimą dirbote mokslinį darbą, daugiau kaip tris dešimtmečius vadovavote Vilniaus universitetui, buvote dėstytojas. Šiais metais dėstytojo pareigų jau atsisakėte. Ką dabar veikiate?
Taip, šįmet jau nebedėstau, bet universitete likau – dirbu mokslinį darbą.
Dėstyti atidaviau savo mokiniams, jie ne blogiau už mane tai daro. Aš mėgau skaityti paskaitas, man patiko dirbti su jaunimu. Mėgdavau kartoti – jeigu tau nepatinka jaunimas, pagalvok, ar nesi beviltiškai pasenęs. Turiu pasakyti atvirai – aš nelabai patenkintas dabartiniu jaunimu. Studentai dabar savarankiški, jie dirba, ir dėstytojai turi džiaugtis, jei bent pusė studentų ateina į paskaitas.
Noriu šį tą parašyti, kol dar turiu sveikatos. Ne, tai ne poezija – poeziją rašiau jaunystėje, bet per karą dingo mano sąsiuviniai, ir labai gerai.
Lietuvos mokslo istorijai skiriama per mažai dėmesio. Kartu su kolegomis išleidome porą rimtų knygų apie matematinės minties istoriją Lietuvoje, dabar rašau tarpukario laikotarpį, tikiuosi kitais metais pabaigti.
Daug kas mane ragino rašyti atsiminimus ir aš juos rašau, bet ne publikuoti, o į archyvą. Galiu rašyti, ką noriu, kaip manau. Pažinojau daug žmonių, nevengiu tiesos, nors gal ne visiems malonios. Ir norintiesiems skaityti bus apribojimai – turės gauti mano dukros ar sūnaus leidimą.
Šįmet patyrėte skaudžią netektį mirus žmonai. Papasakokite apie savo šeimą.
Vedžiau mokydamasis aspirantūroje, man buvo 29 metai. Vedžiau savo buvusią mokinę. Kai pokariu metus dirbau Eržvilko gimnazijoje, buvau jos mokytojas. Mūsų pažintis tęsėsi penkerius metus kol susituokėme. Išgyvenome santuokoje 59 metus. Gyvenime ir politikoje nesu konservatorius, bet šeimoje – taip.
Mūsų sūnus Kęstutis nuėjo mano pėdomis – studijavo matematiką, dabar Matematikos ir informatikos instituto profesorius, duktė Birutė – kardiologė, Santariškių ligoninėje vadovauja vienam kardiologijos skyrių ir yra Vilniaus universiteto docentė. Turiu du vaikaičius. Eglė – odontologė, dirba Londone. Vaikaitis – irgi Jonas Kubilius, tik jaunesnysis, gabus vyras. Studijavo Vilniaus universitete biochemiją, paskui matematiką ir fiziką viename prestižiškiausių pasaulyje Masačusetso technologijos institute, o doktorantūros studijoms Belgijos Liuveno universitete pasirinko neurologiją, tyrinėja smegenų veiklą. Ir dabar gyvena Belgijoje.
Mūsų giminė plati. Turiu tik du vaikaičius, tikiuosi dar sulaukti ir provaikaičių.
Ar Jums nėra graudu, kad vaikaičiai ne Lietuvoje?
Jie grįš į Lietuvą, jie tam ir išvažiavo, kad grįžtų, sukaupę ten žinių ir lėšų veiklai čia.
Ekonominio sunkmečio laikais Lietuvos šviesuoliai dažnai kalba apie dvasinę krizę, o ką Jūs apie tai manote?
Pragyvenau penkias santvarkas. Pas mus mėgstama garbinti tarpukario Lietuvą, bet gyvenimas ir tuomet nebuvo tik lengvas. Studentui Kaune išsinuomoti kambariuką kainavo 150 litų, o centneris rugių – 5 litus.
Iki sunkmečio gyvenome neblogai. Žinoma, gal ne visi. Turtinis atotrūkis tarp žmonių didelis. Žmogus visada nori daugiau, tas natūralu. Tačiau nekalbėkim dabar apie ekonomiką, kalbėkim apie kitus dalykus.
Dabar daug ką imame iš Vakarų, deja, ne geriausius dalykus – tarsi pro atsuktą kanalizacijos vamzdį pas mus ateitų tik smarvė.
Kokios televizijų programos. Jas žiūri vaikai, jaunuoliai. Tačiau pamėgink apie tai šnekėti – apkaltins noru įvesti cenzūrą.
Daug mūsų laikais visokių nukrypimų. Garbinami pinigai, seksas. Bebalsės dainininkės strypčioja, kniaukia. Atvirai pasakius, aš nežiūriu ir neklausau. Mėgstu rimtąją muziką, ne tik klasikinę, bet ir šiuolaikinę. Rašoma apie homoseksualus – nesakau, kad reikia smerkti ar bausti, bet ir propaguoti nedera.
Įvairiausi žurnalai garbina bagočius ir jų drauges. Anksčiau apie jas sakydavom – meilužės, sugulovės. Toje srityje esu konservatyvus.
Pagal girtavimą esame antroje vietoje pasaulyje. 13 litrų gryno spirito kiekvienam piliečiui, net ir kūdikiui! Nežinau, ar per metus išgeriu visą butelį vyno. Niekada nesu buvęs nusigėręs – galiu drąsiai pasakyti.
Mano tėvai turėdavo buteliuką degtinės, ketvirtuku vadinamą. Kai suvažiuodavo plati giminė, susėsdavo aplink stalą, išgerdavo tą ketvirtuką.
Visų mūsų krašto žmonių vardu linkiu Jums sveikatos, stiprybės, malonios ir prasmingos veiklos.
O aš savo gimtojo krašto žmonėms linkiu stiprybės kuo greičiau išbristi iš krizės – ji nėra amžina.

Danutė KAROPČIKIENĖ