Miestas viduramžiais

1411-1795 m. Jurbarko apylinkė ir didžiojo kunigaikščio dvarai, tame tarpe ir Jurbarko dvaras, įėjo į Žemaitijos seniūniją.  Tai teritorinis administracinis vienetas, kuris iki pat Nevėžio apėmė vakarinę Lietuvą. Ją sudarė žemės, o vėliau ­ valsčiai. XVI a. pirmoje pusėje čia veikė 29 valsčiai, kurie vėliau beveik nekito.

XV, XVI a. ūkis buvo natūrinis, bet be pinigų išsiversti nebuvo galima. Pinigai buvo reikalingi geležiniams įrankiams pirkti ir mokesčiams mokėti.

Jau 1421 m. Jurbarke turėjo būti karčiama ir turgus. Karčiamose tuo metu buvo sudaromi prekybiniai sandoriai.

1430 m., vyskupo Mikalojaus Dziežgovičiaus rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji medinė bažnytėlė. Seniausios žinios apie šią bažnytėlę aptinkamos vyskupo Motiejaus Valančiaus 1848 m. išleistoje „Žemaičių vyskupystėje“.

XVI a. trečiajame dešimtmetyje Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido potvarkį Žemaičių žemei tvarkyti – visą gyvenamąją juostą pagal Prūsų sieną pavedė tvarkyti karalienėms. Pirmoji Jurbarką valdė Žygimanto II žmona karalienė Bona, nuo 1527 m. 1536-1548 metais valdė karalienės vietininkas Jonas Kuncevičius.

Karalienė Bona įpareigojo vietininką pastatyti naują bažnyčią. Jos tarnams ir mokyklai išlaikyti Bona paskyrė 6 valakus žemės. Prie bažnyčios iškilo ir klebonija. Jurbarko bažnyčios klebonu yra buvęs ir Motiejus Strijkovskis, žinomas kaip pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, išleistos 1587 metais, autorius.

1540 m. Žygimanto Senojo laišku tuometiniam karalienės Bonos vietininkui Jurbarke ir Kauno muitininkui Jonui Kuncevičiui įkurtos dvi naujos muitinės – Gargžduose ir Jurbarke. Tame laiške Jurbarkas pirmą kartą pavadintas miestu. Be kita ko, laiške sakoma, kad pirkliai turi vykti dviem keliais – vienu per Gargždus į Klaipėdą, o kitu per Jurbarką į Prūsiją, kad lietuviai pirkliai savo druskos sandėlius privalo turėti Jurbarke, o užsieniečiai, kaip ir seniau – Kaune. Atvykę pirkliai turi sustoti dieną ar kelias Jurbarke, kol išparduos savo prekes, nes svetimtaučiams uždrausta važinėti po Žemaičių žemę, o lietuviams – po Prūsų, kol bus kitoks valdovo potvarkis. Jurbarke penktadieniais paskiriama turgaus diena, taip pat leidžiama ir lietuviams, ir vokiečiams kurtis mieste bei statytis namus…

Tarp Mituvos ir Imsrės upių kuriamas naujas, stačiakampio formos miestas, atitinkantis Vakarų Europos miestų reikalavimus.

1557 m. klebonas Martynas Hermanavičius įsteigė Jurbarko mokyklą.

1561 m. buvo surašytas Jurbarko valsčiaus inventorius. Jurbarkas turėjo 600 gyventojų. Tai nemažo miesto skaičiai. Buvo 74 smuklės (49 alaus, 5 midaus, 20 degtinės).  Dalis miestiečių vertėsi žemdirbyste, dalis buvo amatininkai, dalis – pirkliai. Miestelio plėtrai reikalinga savivaldybė.

Jurbarko miesto herbas, 1762 1611 m. Jurbarkas gavo Magdeburgo teises, arba savivaldą, herbą su trimis lelijomis raudoname lauke. Prašė miestelėnai, suteikė Zigmantas Vaza. Tai buvo didžiulė paskata miestui augti. Pagal kitų privilegijuotų miestų papročius ir tvarką, miestelėnai turėjo išsirinkti 6 tarėjus. Vienas iš išrinktųjų, miestiečių ir Jurbarko seniūno sutikimu, ėjo burmistro pareigas. Kai jo laikas pasibaigdavo, burmistro pareigas perimdavo kitas tarėjas.

Leistos keturios mugės, savaitinis turgus. Leista pasistatyti viešąją pirtį, įsirengti bravorų. Turgavietėje – rotušę, aplink ją – krautuvių. Miestelėnai galėjo turėti keltą per Nemuną.

1631 m. Zigmundo Vazos siųsti komisarai apžiūrėjo tiltus per Mituvą ir Imsrę, kuriuos miestiečiai kasmet turėdavę iš naujo statyti ar remontuoti, nes pavasarį išsiliejusios upės ne tik tiltus nusinešdavo, bet ir pusę miesto užliedavo, ir paskyrė rinkliavą per tiltą važiuojantiems pirkliams, tas lėšas skiriant tiltų priežiūrai.

1641 metais Jurbarke jau buvo 264 sklypai.

XVIII amžiaus vidurio karuose Jurbarkas keletą kartų sudegė. 1737 m. bažnyčios dokumentuose rašoma, kad per Maskvos kariuomenės įsiveržimą buvo sudeginta bažnyčia ir varpinė su visais daiktais. Nauja bažnyčia pastatyta 1741-1746 metais.

Dėl savo patogios padėties miestas vėl greitai atsistatė. Nemunas buvo svarbiausias prekybos kelias, dar 1540 m. įkurta muitinė duodavo nemažas pajamas į valstybės iždą.  1767 m. pro Jurbarką praplaukė 225 vytinės (krovininiai laivai) ir 73 strugai.

1768 m. minima Jurbarko pašto stotis.

1789-1790 m. padūmės mokesčių rejestro duomenimis, buvo 6 užvažiuojamieji namai, 51 privatus namas.

1792 metais Jurbarko miesto teises atnaujino Stanislovas Augustas.  Leista pasistatyti rotušę posėdžiams ir miesto teismams, mėsinių ir kitokių krautuvių bei viešą plytinę miesto naudai.

Tačiau atnaujintomis teisėmis miestas neilgai naudojosi. 1793 m. Gardino seimas vėl panaikino visas miestelių privilegijas. Po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos (Žečpospolitos) padalijimo 1795 m. Lietuva prievartinai buvo prijungta prie Rusijos.

Šaltiniai» 
Piročkinas A., Jurbarkas//Istorijos puslapiai Giedraitis-Giedrius A., Mūsų Jurbarkas Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai//Joniškis, Jurbarkas