Elena Šopaitytė-Grinaveckienė 1928 m. gimė ir užaugo Jurbarke, kurį visada mylėjo ir vertino. Tiesa, tikroji gimtinė buvo Klišių kaime, iš ten 4 kilometrus tekdavo klampoti į mokyklą. Paimsryje, gražiame slėnyje, tebėra vėliau pasistatyti tėvų namai, rūpestingai prižiūrimi seserų Janinos ir Onutės. Jie nestovi prie viešo kelio, todėl nedaugelis ir žino, kad juos padėtų atrasti jurbarkiškio Juozo Videikos išdrožta memorialinė lenta. Nelengva buvo būsimosios kalbininkės vaikystė, teko glaustis prie pamotės ir pačiai būti  mama trims jaunesnėms sesutėms. Gal todėl ir vėliau, pokariu, ji nemokėjo praeiti pro alkstantį bendrakursį, lankydavo į Lukiškes pakliuvusį jaunimą, veždavo tėvų įduotus siuntinius.

1947 m. Elena, baigusi Jurbarko gimnaziją, įstojusi į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą ir jį sėkmingai baigusi Elena nuo 1955 m. iki pat mirties dirbo Lietuvių kalbos institute. 1955 m. ji apsigynė daktaro disertaciją. Ši literatūros mokslininkė daugiausia dėmesio savo darbuose skyrė tarmių tyrinėjimams. Ji buvo chrestomatijos „Lietuvių kalbos tarmės‘ (1970 m.) viena iš rengėjų bei redaktorių, „Lietuvių kalbos atlaso“ viena iš autorių ir redaktorių. Už šį darbą jai buvo paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Taip pat ji parengė tarminių tekstų rinkinius, paskelbė straipsnius apie Gudijos, Latvijos lietuvių tarmes, apie lietuvių ir slavų tarmių kontaktus, kalbos kultūros klausimais. Jurbarkiškė mokslų daktarė Elena Grinaveckienė mūsų kraštui ypač nusipelniusi tuo, kad savo disertacijoje „Mituvos upyno tarmė“ ištyrinėjo ir plačiai aprašė gimtojo miesto ir apylinkių žmonių kalbą. Tokio išsamaus straipsnio apie mūsų šnektą nėra parašęs nė vienas kalbininkas. Elena Grinaveckienė yra įžymi tarmėtyrininkė, ir turbūt mieliausia jai buvo gimtosios Jurbarko apylinkės tarmė. Už disertaciją „Mituvos upyno tarmė“ jai suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Aprašė ir daug kitų Lietuvos šnektų, „Lietuvių kalbos žodynui“ pateikė per 20 tūkstančių žodžių. Kartu su kitais kalbininkais dirbo prie didžiulių mokslo darbų: „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyno“, chrestomatijos „Lietuvių kalbos tarmės“, „Lietuvių kalbos atlaso“. Už šį veikalą 1994 m. jai kartu su kitais bendradarbiais paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Tyrė Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos tarmes ir kalbų sąveiką, rašė daug straipsnių kalbos praktikos klausimais.

Filologijos mokslų daktarė Elena Grinaveckienė straipsnyje „Jurbarkiškių šnekta“, išspausdintame knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ taip apibūdina mūsų šnektą: „Jurbarkiškių šnekta – tai šiaurinių vakarų aukštaičių (kauniškių) patarmės dalis, esanti dešiniajame Nemuno krante maždaug tarp Smalininkų-Vertimų-Šimkaičių-Stakių-Skirsnemunės. Tai faktiškai pereiginė šnekta tarp žemaičių dūnininkų ir veliuoniškių. Ja kalba maždaug 45 kaimuose ir pačiame Jurbarke“. Pateikiame keletą Jurbarkiškių šnektos pavyzdžių: gaiduks, meduks, nagiuks, prielauduks (dar nenupenėtas paršelis), šonkauliuks, juodžiuke (juoda višta), raibiuke, viščiukė, telyčiukė, sartuks.

Taip pat tariamos ir jaunų žmonių pavardės, padarytos iš tėvų pavardžių, pvz. Meškauckiuks, Valinčiuks, Grigaituks, Byliuke (Bylos duktė), Stankyte (Stankaus duktė), Juknyte ir kt.

Vartojamas vietoj nepaprastai, labai (ji baisiai graži, aš baisiai pikc ant jo), o drūčiai vartojamas vietoj smarkiai (šuo drūčiai lo, aš drūčiai pavargęs, drūčiai kiec vyrs), stačiai, vartojamas vietoje tiesiai, tikrai (stačiai per laukus atėjau, stačiai į akis pasakiau, jis stačiai kvailas ir t.t. Koks gražus tas žodis „mergučė”, – mėgdavo sakyti profesorė Elena Grinaveckienė.

2011-02-24 Tarybos sprendimu T2-43 buvo nuspręsta suteikti gatvei Elenos Grinavickienės vardą ir pavardę. Tai puikus gestas šiam žmogui pagerbti bei parodyti, jog Jurbarko žmonės vertina jos pasiekimus.

Šaltiniai»

 

http://www.jurbarkosviesa.lt/Naujienos/Aktualijos/Elena-Grinaveckiene-isejusi-ir-likusi, žr. 2011-01-10