'Istoriniai laikotarpiai' kategorija

Vasilčikovų dvaro rūmai

Vasilčikovų dvaro rūmai, sudegę I pasaulinio karo metu

Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo (1795 m.) Jurbarkas tapo carinės Rusijos pasienio miesteliu ir XIX a. pradžioje atiteko iš Rusijos atvykusiam kunigaikščiui Platonui Zubovui. 1845 m. caras Nikolajus I Jurbarko dvarą majorato teisėmis padovanojo generolui adjutantui kunigaikščiui Ilarionui Vasiljevičiui Vasilčikovui. XIX a. jo sūnus Ilarionas Ilarionovičius Vasilčikovas vakarinėje miesto dalyje, kairiajame Mituvos upės krante pastatė stilingus dvaro rūmus, praplėtė parką ir visą aptvėrė aukšta raudonų plytų mūro tvora.  Šalia pagrindinių rūmų buvo pastatyti dar du namai, vadinami oficinomis. Pietinėje oficinoje gyveno kunigaikščio tarnai, čia vėliau buvo įsikūrusi ir dvaro raštinė. Šiaurinė oficina, ištaigingai įrengta, buvo skirta kunigaikščio šeimos nariams arba svečiams. Už kelių žingsnių nuo šiaurinės oficinos buvo rekonstruota nedidelė, bet viduje gana puošni mūrinė cerkvė. Iš rytų pusės buvo įrengtas įvažiavimas į dvarą – dveji aukšti suveriami metaliniai vartai. Pagrindiniai dvaro rūmai sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu, todėl sunyko ir iki šių dienų neišliko.

Šalia dvaro rūmų – medinis fligelis, mūrinis dviejų aukštų sandėlis, mūrinė arklidė, pašiūrė pašto ekipažams, malkinė, jauja, du klojimai, tvartas, senas mūrinis namas prie Mituvos, pašto mūrinis namas, kalvė. Dar dvarui priklausė trys mediniai namai mieste.

1903 m. prie Mituvos iškilo didelis vandens malūno pastatas. Jame įsikūrė ne tik malūnas, bet ir lentpjūvė, vilnų karšykla, verpykla ir elektrinė. Vasilčikovai Jurbarke įsteigė ir išlaikė prieglaudą ir ligoninę vargšams. Dvare veikė plytinė, alaus darykla, visaip buvo skatinama namudinė pramonė. Kunigaikštienė Vasilčikova XIX a. pabaigoje įsteigė audimo mokyklą, kurioje mokėsi aplinkinių kaimų moterys. Plėtojo sviesto ir sūrio gamybą. 1899 m. vienas rusų leidinys rašė, kad Jurbarke gaminami sūriai, vadinami „bakšteinišku”  ir „olandišku”, turi paklausą net užsienyje. 1905 – 1909 m. Jurbarke buvo rengiamos žemės ūkio parodos.

Jurbarko muitinės pastatas

Jurbarko muitinės pastatas prie Mituvos, sugriautas I pasaulinio karo metu

1795 m. sausio 26 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė naują Peterburgo konvenciją, kuri patvirtino trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą ir panaikino valstybingumo likučius; buvo nubrėžtos tikslios sienos. Jurbarkas, kaip ir anksčiau – pasienio miestas. Lietuvos pasienis su Prūsija buvo ypač stropiai saugomas – 619 km ilgio sieną sergėjo net 4510 pasienio sargybinių (610 km ilgio sieną su Suomijos didžiąja kunigaikštyste tesaugojo 510 pasieniečių). Caro pasieniečiai gaudavo gana didelį darbo užmokestį: 1903 m. kuopos vadas, turintis kapitono laipsnį, per metus uždirbdavo apie 900 rublių, dar 360 rublių gaudavo maistui. Tai buvo nemaža suma: 1899 m. Sankt Peterburge už 8 rublius buvo galima nusipirkti gerą kostiumą, o už 11 – lietpaltį. Spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904) ta sargyba buvo tikra „pabaisa“ knygnešiams.
Cariniu laikotarpiu 1827 m. Nikolajaus I įsakymu sienos su Prūsija apsaugai Jurbarke sukurta viena iš trylikos pirmo lygio muitinių (komora). Jai buvo pavaldžios mažesnės, vadinamos „pakamarėmis“. 1821 m. statomi nauji muitinės pastatai prie Mituvos tilto. Pirmojo pasaulinio karo metu sudegė. Likučiai išardyti ir panaudoti statyboms.

[slider title="Šaltiniai"]

Piročkinas A., Jurbarkas//Istorijos puslapiai
Giedraitis-Giedrius A., Mūsų Jurbarkas

[/slider]

Tarpukario metais Jurbarko miestas ir valsčius priklausė Raseinių apskričiai. Miestui vadovavo valdyba, kurios priešakyje stovėjo burmistras. Veikė svarbiausios valstybinės įstaigos.
Per nepriklausomybės metus Jurbarko mieste ir valsčiuje labai išsiplėtojo mokyklų tinklas.

Mieste veikė bankai, viešbučiai, prekybos, amatų, nedidelės pramonės įmonės, restoranai. Pagrindinis prekybos ir susisiekimo kelias – Nemunas, juo reguliariai plaukiojo garlaiviai.

Jurbarke veikė daug visuomeninių organizacijų. Viena aktyviausių – Šaulių sąjunga. Daug jaunimo dalyvavo skautų judėjime. Tokiame palyginti nedideliame mieste ir valsčiuje veikė ir daugiau visokių organizacijų: pavasarininkų, ateitininkų, anglaičių, jaunalietuvių ir  sporto.

Mieste veikė dvi sinagogos, evangelikų liuteronų, katalikų bažnyčia. Greta lietuvių miestelėnų gyveno gausi žydų bendruomenė.

Be irstančių kunigaikščių Vasilčikovų rūmų parko, miestas turėjo naują parką, kuriame 1930 m. pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas ( skulptorius V. Grybas)

Jurbarkas antrojo pasaulinio karo išvakarėse gyveno įdomų ir turiningą gyvenimą, pakankamai turtingą ir ramų.

1411-1795 m. Jurbarko apylinkė ir didžiojo kunigaikščio dvarai, tame tarpe ir Jurbarko dvaras, įėjo į Žemaitijos seniūniją.  Tai teritorinis administracinis vienetas, kuris iki pat Nevėžio apėmė vakarinę Lietuvą. Ją sudarė žemės, o vėliau ­ valsčiai. XVI a. pirmoje pusėje čia veikė 29 valsčiai, kurie vėliau beveik nekito.

XV, XVI a. ūkis buvo natūrinis, bet be pinigų išsiversti nebuvo galima. Pinigai buvo reikalingi geležiniams įrankiams pirkti ir mokesčiams mokėti.

Jau 1421 m. Jurbarke turėjo būti karčiama ir turgus. Karčiamose tuo metu buvo sudaromi prekybiniai sandoriai.

1430 m., vyskupo Mikalojaus Dziežgovičiaus rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji medinė bažnytėlė. Seniausios žinios apie šią bažnytėlę aptinkamos vyskupo Motiejaus Valančiaus 1848 m. išleistoje „Žemaičių vyskupystėje“.

XVI a. trečiajame dešimtmetyje Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis išleido potvarkį Žemaičių žemei tvarkyti – visą gyvenamąją juostą pagal Prūsų sieną pavedė tvarkyti karalienėms. Pirmoji Jurbarką valdė Žygimanto II žmona karalienė Bona, nuo 1527 m. 1536-1548 metais valdė karalienės vietininkas Jonas Kuncevičius.

Karalienė Bona įpareigojo vietininką pastatyti naują bažnyčią. Jos tarnams ir mokyklai išlaikyti Bona paskyrė 6 valakus žemės. Prie bažnyčios iškilo ir klebonija. Jurbarko bažnyčios klebonu yra buvęs ir Motiejus Strijkovskis, žinomas kaip pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos, išleistos 1587 metais, autorius.

1540 m. Žygimanto Senojo laišku tuometiniam karalienės Bonos vietininkui Jurbarke ir Kauno muitininkui Jonui Kuncevičiui įkurtos dvi naujos muitinės – Gargžduose ir Jurbarke. Tame laiške Jurbarkas pirmą kartą pavadintas miestu. Be kita ko, laiške sakoma, kad pirkliai turi vykti dviem keliais – vienu per Gargždus į Klaipėdą, o kitu per Jurbarką į Prūsiją, kad lietuviai pirkliai savo druskos sandėlius privalo turėti Jurbarke, o užsieniečiai, kaip ir seniau – Kaune. Atvykę pirkliai turi sustoti dieną ar kelias Jurbarke, kol išparduos savo prekes, nes svetimtaučiams uždrausta važinėti po Žemaičių žemę, o lietuviams – po Prūsų, kol bus kitoks valdovo potvarkis. Jurbarke penktadieniais paskiriama turgaus diena, taip pat leidžiama ir lietuviams, ir vokiečiams kurtis mieste bei statytis namus…

Tarp Mituvos ir Imsrės upių kuriamas naujas, stačiakampio formos miestas, atitinkantis Vakarų Europos miestų reikalavimus.

1557 m. klebonas Martynas Hermanavičius įsteigė Jurbarko mokyklą.

1561 m. buvo surašytas Jurbarko valsčiaus inventorius. Jurbarkas turėjo 600 gyventojų. Tai nemažo miesto skaičiai. Buvo 74 smuklės (49 alaus, 5 midaus, 20 degtinės).  Dalis miestiečių vertėsi žemdirbyste, dalis buvo amatininkai, dalis – pirkliai. Miestelio plėtrai reikalinga savivaldybė.

Jurbarko miesto herbas, 1762 1611 m. Jurbarkas gavo Magdeburgo teises, arba savivaldą, herbą su trimis lelijomis raudoname lauke. Prašė miestelėnai, suteikė Zigmantas Vaza. Tai buvo didžiulė paskata miestui augti. Pagal kitų privilegijuotų miestų papročius ir tvarką, miestelėnai turėjo išsirinkti 6 tarėjus. Vienas iš išrinktųjų, miestiečių ir Jurbarko seniūno sutikimu, ėjo burmistro pareigas. Kai jo laikas pasibaigdavo, burmistro pareigas perimdavo kitas tarėjas.

Leistos keturios mugės, savaitinis turgus. Leista pasistatyti viešąją pirtį, įsirengti bravorų. Turgavietėje – rotušę, aplink ją – krautuvių. Miestelėnai galėjo turėti keltą per Nemuną.

1631 m. Zigmundo Vazos siųsti komisarai apžiūrėjo tiltus per Mituvą ir Imsrę, kuriuos miestiečiai kasmet turėdavę iš naujo statyti ar remontuoti, nes pavasarį išsiliejusios upės ne tik tiltus nusinešdavo, bet ir pusę miesto užliedavo, ir paskyrė rinkliavą per tiltą važiuojantiems pirkliams, tas lėšas skiriant tiltų priežiūrai.

1641 metais Jurbarke jau buvo 264 sklypai.

XVIII amžiaus vidurio karuose Jurbarkas keletą kartų sudegė. 1737 m. bažnyčios dokumentuose rašoma, kad per Maskvos kariuomenės įsiveržimą buvo sudeginta bažnyčia ir varpinė su visais daiktais. Nauja bažnyčia pastatyta 1741-1746 metais.

Dėl savo patogios padėties miestas vėl greitai atsistatė. Nemunas buvo svarbiausias prekybos kelias, dar 1540 m. įkurta muitinė duodavo nemažas pajamas į valstybės iždą.  1767 m. pro Jurbarką praplaukė 225 vytinės (krovininiai laivai) ir 73 strugai.

1768 m. minima Jurbarko pašto stotis.

1789-1790 m. padūmės mokesčių rejestro duomenimis, buvo 6 užvažiuojamieji namai, 51 privatus namas.

1792 metais Jurbarko miesto teises atnaujino Stanislovas Augustas.  Leista pasistatyti rotušę posėdžiams ir miesto teismams, mėsinių ir kitokių krautuvių bei viešą plytinę miesto naudai.

Tačiau atnaujintomis teisėmis miestas neilgai naudojosi. 1793 m. Gardino seimas vėl panaikino visas miestelių privilegijas. Po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos (Žečpospolitos) padalijimo 1795 m. Lietuva prievartinai buvo prijungta prie Rusijos.

[slider title="Šaltiniai"]Piročkinas A., Jurbarkas//Istorijos puslapiai
Giedraitis-Giedrius A., Mūsų Jurbarkas
Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai//Joniškis, Jurbarkas
[/slider]

XIII a. Lietuvoje susikuria valstybė. Piliakalniai – slėptuvės virsta pilimis, tvirtovėmis. Piliakalnių aikštelėse buvo pilys, kurių apimtis priklausė nuo valdovo galingumo.

Pamažu tobulėjo ūkio technika. Traukiamoji jėga tapo arklys, jautis. XIVa. pradžioje pradėjo imti mokesčius nuo žagrės (5 grašiai), nuo jaučio ir žagrės (15 grašių), nuo žagrės ir arklio (7,5 grašio). Mokesčius ėmė ir turguose. Jau XIVa. viduryje apmokestinti miestai: Veliuona (mokėjo 10 kapų grašių), Skirsnemunė (5 kapai grašių).

Dabartinio Jurbarko rajono teritorija įėjo į Karšuvos  žemę. Šios žemės apėmė stambius Tauragės, Jurbarko miškus. Tai likutis Jurbarko girios arba Ventės miško,  kurį aprašo P.Dusburgas savo „Prūsijos žemės  kronikoje“. Miškai kryžiuočiams trukdė nukariauti Lietuvą. Nemunu buvo palaikomi prekybiniai ryšiai su kitomis šalimis, pvz.1390m. sutartyje tarp Žemaitijos ir Ordino sakoma, kad Prūsijos žmonės gali vykti į Žemaitijos kraštą ir ten prekiauti, o Žemaitijos gyventojai gali vykti pro Jurbarką ir pastoviai prekiauti su Ordinu.

1253 m. liepą Mindaugo donaciniame akte tarp kryžiuočiams dovanojamų Žemaitijos pilių minimi Kolainiai. Kolainių pilis stovėjo ant Jurbarko piliakalnio, Bišpilio.

Bišpilio piliakalnis, Kolainių pilies vieta

Dusburgo kronikoje Kolainių pilis minima 1290 m. balandžio 23 d., kai „brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį“. Apie tų pačių metų gegužės 12 d., kryžiuočiams plaukiant „pro jau minėtą Kolainių pilį, Surminas, jos pilininkas, sušaukė pilėnus ir pradėjo su jais tartis, kaip būtų galima apgauti brolius“ . 1291 m. vasarį 2 kryžiuočiai, „žygiuodami pro Kolainių pilį, pamatė, kad joje nėra žmonių, ir ją sudegino“ . Buvęs Kolainių pilies viršininkas Surminas persikėlė į Veliuoną, kur 1291 m. balandį buvo pastatyta nauja pilis. Matyt, Kolainių pilis buvo apleista išaiškėjus, kad jos padėtis yra strategiškai nepatogi gynybai.

Sprendžiant pagal esamą piliakalnio išvaizdą, pilis užėmė 65×30 m dydžio plotą, apjuostą medinėmis sienomis, kurių išorinėje pusėje buvo 17–20 m aukščio statūs šlaitai.

Pirmasis Jurbarko piliakalnį 1899 m. aprašė K. Gukovskis. Piliakalnį XIX a. pabaigoje kasinėjo vietos dvarininkas J.Vasilčikovas. Buvo rasta žiestos keramikos, lanko ir arbaleto strėlių antgalių.

Į rytus ir vakarus nuo piliakalnio (abipus Imsrės upelio), 2,5 ha plote yra 2006 m. tyrinėta I tūkst. pradžios – II tūkst. pradžios papėdės gyvenvietė. Iš joje rastų radinių pilies laikotarpiui gali būti skiriama žiesta keramika, geležinė yla tordiruotu koteliu ir pasaginė segė aguoniais galais.

Bišpiliukai. Vokiečių ordino pilies Georgenburgo pilies vieta

Kalnėnuose, ant Bišpiliukais vadinamo piliakalnio, būta kryžiuočių Georgenburgo pilies. Ji pastatyta 1343 m. Apie Georgenburgo pilį rašoma, kad šios likučius 1805 metais matė istorikas P.Narbutas. Prie piliakalnio yra rasta strėlių antgalių, durklas, vinių. Jie buvo V.Grybo muziejuje.

Georgenburgo ar panašiais pavadinimais XIII–XV a. Rytų Pabaltijyje yra vadintos mažiausiai 5 skirtingos pilys, iš jų trys – dabartinės Lietuvos teritorijoje (žr. Georgenburgas Šilalės raj. ir Dubysenburgas), todėl šios pilys kartais painiojamos. Garsiausia Georgenburgo pilis stovėjo Bišpiliukais vadinamame Kalnėnų piliakalnyje.

Georgenburgo pilis buvo Vakarų Europai būdingo moto tipo, sudaryta iš dviejų dalių: pagrindinio įtvirtinimo (moto) ir įtvirtinto papilio.

Kalnėnų piliakalnį, kaip ir Bišplio, 1899 m. pirmasis aprašė K. Gukovskis. Georgenburgo pilis jame lokalizuota XX a. 4 dešimtmetyje, ir ši lokalizacija įsitvirtino istoriografijoje. Anksčiau ją bandyta sieti ir su Jurbarko piliakalniu. Kai kurie tyrinėtojai su Jurbarku sieja ir 1259 bei 1336 m. statytus Georgenburgus.

Kronikoje rašoma, kad 1381 m. Kęstutis „išsiuntė laivu savo sūnų Vytautą su daugeliu [lietuvių], ypač į susitikimo vietą tarp Marienburgo ir Jurgenburgo, kad išžvalgytų, ar kas neplaukia Nemunu žemyn“. 1382 m. balandį „leisdamasis Nemunu žemyn, Kęstutis su bombardomis atplaukė prie Jurgenburgo, tačiau atsitraukė, pilies nepaėmęs“.

1384 m. liepos 9 d. Vytautas, grįždamas iš Vokiečių ordino į Lietuvą, „ atvyko prie Jurgenburgo pilies maždaug su 400 ginkluotų vyrų“, sudegino Jurgenburgo pilį. 1387 m. gegužės mėn. kryžiuočiai „atstatė Jurgenburgo pilį, kurią Vytautas išdavė ir sunaikino, ir pavadino tą pilį Bavarijos pilimi. Šios statybos metu priešai niekuo netrukdė“ . Naujasis pilies vardas neprigijo, ji ir toliau vadinta Georgenburgu (Jurgenborgu). 1390 m. vėl pas kryžiuočius pabėgusiam Vytautui buvo patikėtas Jurgenburgas ir kitos Panemunės pilys, o jį rėmę žemaičiai gegužės 26 d. sutartimi gavo teisę per Jurgenburgą, Ragainę ir Klaipėdą vykti prekiauti į Prūsiją. 1391–1392 m. Vytautas čia sutelkė savo sąjungininkus. Tais pačiais metais atsimetęs nuo Ordino, paliko Jurgenburgą nesudegintą. 1396 į Jurgenborgą buvo atvykęs didysis kryžiuočių magistras Konrad‘as von Juggingen‘as taikytis su Vytautu. Po to čia buvo iš Marienburgo perkeltas ir iki 1398 m. kaip įkaitas laikomas Vytauto brolis Žygimantas.

1403 m. balandį Vytautas apgulė Jurgenburgo pilį ir ją visiškai sugriovė.  Nuo to laiko Jurgenburgas nebeatstatytas, nors 1406 m. kryžiuočiai dar svarstė jo atstatymo galimybę .

Po Žalgirio mūšio 1410 m. gyvenvietė ėmė plėstis. 1422 m. Melno taikos sutartimi Jurbarkas atiteko Lietuvai, jame įsikūrė Vytauto dvaras, iš kurio 1427 m. jis rašė laišką Vokiečių ordino didžiajam magistrui. Tiksli dvaro vieta nežinoma.

[slider title="Šaltiniai"]
Piročkinas A., Jurbarkas//Istorijos puslapiai
www.archeologijosdraugija.lt[/slider]

Mūsų rajono teritorijoje patys seniausi gyventojai apsigyveno viduriniame akmens amžiuje mezolite IX – V tūkst. pr. m. e. Tai rodo Jurbarko rajono teritorijoje esančios akmens amžiaus stovyklavietės ir radiniai. Čia rasti akmens kirviai, juodosios keramikos liekanos, akmeniniai tinklų svareliai. Yra žinomos keturios stovyklos: viena Klangiuose ir trys Veliuonos apylinkėse. Pagrindiniai darbo įrankiai buvo gaminami iš akmens.

Akmens amžiaus įrankiai

Akmens amžiaus įrankiai

Neolite akmuo šlifuojamas, gręžiamas. Žmonės verčiasi gyvulininkyste, žemdirbyste. Žinomi antžeminiai žmonių būstai. Klangių stovyklavietėje rasta titnago dirbinių: gremžtukų, nežymiai brūkšniuotos keramikos. Šią stovyklą tyrinėjo archeologė R. Rimantienė. Stovyklavietė, esanti prie Veliuonos piliakalnio yra mezolito laikų. Čia rastas svidrinis antgalis, titnago skelčių. Šie radiniai yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Stovyklavietėje, kuri buvo prie Girstaus upelio rasta titnago skelčių, pjūklelių. Pastarieji yra laikomi palyginti retais dirbiniais.

Nėra dabar jokios abejonės, kad akmens amžiaus žmonės dabartinėje Jurbarko teritorijoje gyveno labai tankiai. Tam buvo palankios sąlygos. Nemunas, jo intakai, turtingi miškai. Kad žmonės gyveno labai tankiai, liudija ir kitose apylinkėse randami pavieniai akmens ir ankstyvojo metalo dirbiniai.

Apie 40 jų saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Daugiausia jų surinko archeologas T. Daugvidas. Veliuonos muziejuje yra 20 kirvukų, įvairaus dydžio.

Jeigu gyveno žmonės, turėjo būti ir kapinės. Jurbarko teritorijoje yra žinomos 7 respublikinės ir 17 vietinių plokštinių kapinynų. Iš jų tyrinėti šie: Veliuonos senkapis, Seredžiaus kapinynas.

Tyrinėjant Veliuonos senkapį, kuris dalijamas 4-5a. rasta įvairių įkapių; tai galvos papuošalas ir 15 pakabučių, bronzinė grandinėlė, bronzinės apyrankės, įvijinis žiedas, bronzinė antkaklė, emalės kardai (importiniai). Kai kurie lapai be įkapių, o tai rodo, kad buvo turtinė nelygybė. Importiniai karoliai rodo apie prekybos ryšius su Europos šalimis.

Bene geriausiai ištyrinėtas Seredžiaus senkapis. Jame rastas įkapis datuojamas 3-4 a. Čia buvo rasta daug papuošalų, antkaklių, karolių, apyrankių, smeigtukų, darbo įrankių, ginklų.
Visi radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

Be akmens amžiaus stovyklų ir pavienių radinių dar gausu piliakalnių. Lietuvos  kultūros paminklų sąrašuose pažymėta 15 piliakalnių. Lietuvos piliakalniai yra skirstomi į piliakalnius – gyvenvietes, piliakalnius – slėptuves, piliakalnius – tvirtoves ( taip piliakalnius skirsto R. Kulikauskienė). Piliakalniai – gyvenvietės buvo apgyvendintos giminės bendruomenės.

Formuojantis teritorinei bendruomenei, piliakalniai–gyvenvietės apleidžiami ir įrengiami piliakalniai–slėptuvės. Piliakalniai–slėptuvės pradėti rengti I-ame m.e. a., o apleidžiami 12-13 m.e.a.

Mituvos ir Vajotos upelio santakoje yra Meškininkų piliakalnis. 1960 metais piliakalnį tyrinėjęs archeologas Adolfas Tautavičius nustatė, kad jau 8 amžiuje čia buvo gyvenvietė. 2003-2004 metais Gintautas Zabiela aikštelės pietvakarinėje dalyje ištyrė 167 m² plotą, aptiko iki 35 cm storio kultūrinį sluoksnį su lygia keramika, titnago nuoskalomis, akmenų grindinėliais, stulpaviete. Atrodo, kad smėlingame kyšulyje iki įrengiant piliakalnį I tūkstantmetyje pr. m. e. buvo neįtvirtinta gyvenvietė.
Meškininkų piliakalnis Kvedlinburgo analuose rašoma, kad 1009 popiežiaus Silvestro II „tautų arkivyskupu“ paskelbtas ir pagonių krikštyti pasiųstas benediktinų vienuolis Brunonas, lydimas 18 vienuolių, vertėjų ir vedlių, atvyko į šią vietą apkrikštyti kunigaikščio Netimero. Misionieriai gabeno ir arkivyskupo rūbus, kad Brunonas galėtų pakrikštytam didikui suteikti karaliaus titulą. Kunigaikščio Netimero žmonės misionierių sutiko svetingai ir po kelių dienų kartu su vienuolio rūbais vilkinčiu vyskupu Brunonu ir jo palyda Netimeras ir 300 karių palei Vajotos upelį iškeliavo į masinio krikšto vietą prie vandens – netoliese buvusio Dainių ežero, kuris šiuo metu yra užpelkėjęs. Brunonui grįžtant iš misijos, jis buvo nužudytas, manoma, šiandieninės Lenkijos teritorijoje.

Tai pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.

[slider title="Šaltiniai"]Piročkinas A., Jurbarkas//Istorijos puslapiai
www.voruta.lt
www.jurbarkas.lt
[/slider]
Page 1 of 11