Carinės Rusijos sudėtyje

Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo (1795 m.) Jurbarkas tapo carinės Rusijos pasienio miesteliu ir XIX a. pradžioje atiteko iš Rusijos atvykusiam kunigaikščiui Platonui Zubovui. 1845 m. caras Nikolajus I Jurbarko dvarą majorato teisėmis padovanojo generolui adjutantui kunigaikščiui Ilarionui Vasiljevičiui Vasilčikovui. XIX a. jo sūnus Ilarionas Ilarionovičius Vasilčikovas vakarinėje miesto dalyje, kairiajame Mituvos upės krante pastatė stilingus dvaro rūmus, praplėtė parką ir visą aptvėrė aukšta raudonų plytų mūro tvora. Šalia pagrindinių rūmų buvo pastatyti dar du namai, vadinami oficinomis. Pietinėje oficinoje gyveno kunigaikščio tarnai, čia vėliau buvo įsikūrusi ir dvaro raštinė. Šiaurinė oficina, ištaigingai įrengta, buvo skirta kunigaikščio šeimos nariams arba svečiams. Už kelių žingsnių nuo šiaurinės oficinos buvo rekonstruota nedidelė, bet viduje gana puošni mūrinė cerkvė. Iš rytų pusės buvo įrengtas įvažiavimas į dvarą – dveji aukšti suveriami metaliniai vartai. Pagrindiniai dvaro rūmai sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu, todėl sunyko ir iki šių dienų neišliko.

Šalia dvaro rūmų – medinis fligelis, mūrinis dviejų aukštų sandėlis, mūrinė arklidė, pašiūrė pašto ekipažams, malkinė, jauja, du klojimai, tvartas, senas mūrinis namas prie Mituvos, pašto mūrinis namas, kalvė. Dar dvarui priklausė trys mediniai namai mieste.

1903 m. prie Mituvos iškilo didelis vandens malūno pastatas. Jame įsikūrė ne tik malūnas, bet ir lentpjūvė, vilnų karšykla, verpykla ir elektrinė. Vasilčikovai Jurbarke įsteigė ir išlaikė prieglaudą ir ligoninę vargšams. Dvare veikė plytinė, alaus darykla, visaip buvo skatinama namudinė pramonė. Kunigaikštienė Vasilčikova XIX a. pabaigoje įsteigė audimo mokyklą, kurioje mokėsi aplinkinių kaimų moterys. Plėtojo sviesto ir sūrio gamybą. 1899 m. vienas rusų leidinys rašė, kad Jurbarke gaminami sūriai, vadinami „bakšteinišku” ir „olandišku”, turi paklausą net užsienyje. 1905 – 1909 m. Jurbarke buvo rengiamos žemės ūkio parodos.


1795 m. sausio 26 d. Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė naują Peterburgo konvenciją, kuri patvirtino trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą ir panaikino valstybingumo likučius; buvo nubrėžtos tikslios sienos. Jurbarkas, kaip ir anksčiau – pasienio miestas. Lietuvos pasienis su Prūsija buvo ypač stropiai saugomas – 619 km ilgio sieną sergėjo net 4510 pasienio sargybinių (610 km ilgio sieną su Suomijos didžiąja kunigaikštyste tesaugojo 510 pasieniečių). Caro pasieniečiai gaudavo gana didelį darbo užmokestį: 1903 m. kuopos vadas, turintis kapitono laipsnį, per metus uždirbdavo apie 900 rublių, dar 360 rublių gaudavo maistui. Tai buvo nemaža suma: 1899 m. Sankt Peterburge už 8 rublius buvo galima nusipirkti gerą kostiumą, o už 11 – lietpaltį. Spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904) ta sargyba buvo tikra „pabaisa“ knygnešiams.
Cariniu laikotarpiu 1827 m. Nikolajaus I įsakymu sienos su Prūsija apsaugai Jurbarke sukurta viena iš trylikos pirmo lygio muitinių (komora). Jai buvo pavaldžios mažesnės, vadinamos „pakamarėmis“. 1821 m. statomi nauji muitinės pastatai prie Mituvos tilto. Pirmojo pasaulinio karo metu sudegė. Likučiai išardyti ir panaudoti statyboms.

1898 m. liepos 16 d. įkurta Jurbarko priešgaisrinė apsauga. Ugniagesių komandą sudarė 56 aktyvūs nariai, turėję vieną motorinį ir keturis rankinius siurblius. Dar buvo 12 statinių vandeniui, 26 kibirai, 2 skirstytuvai ir 5 švirkštai.

19 amžiaus pabaigoje Jurbarke gyveno 8910 gyventojų.

Šaltiniai»

Piročkinas A., Jurbarkas//Istorijos puslapiai
Giedraitis-Giedrius A., Mūsų Jurbarkas